Alpha Hannibal ✔

VIII

Smūgis kaire, dešine tada vėl kaire ir dešine. Spaudžiau save iki išsekimo. Sportavau, mankštinausi su kitais kovotojais daugiau nei įprastai.

Turėjau, ne tiesiog privalėjau gerai pasirodyti prieš Sesiliją. Privalėjau laimėti. Pažinojau savo motiną gerai ir supratau jog ji buvo pasiryžusi bet kam. Ji jau buvo surezgusį planą. Tai matėsi iš jos kreivų šypsenėlių vos tik man pasirodžius namuose. Ir tai nieko gero nežadėjo. Nemačiau jau Sesilijos, kuris laikas. Dingo kitą dieną. Motinos neklausiau kas ir kaip, nes žinojau jog atsakymo negausiu.

Savaitė buvo itin ilga. Treniruotės, tada rūpinimasis tėčio ir Maiklo laidotuvėmis. Motina nuolatos būdavo kažkur išvykus. Ryte anksti atsikelia, išgeria kavos puodelį, kreivai man šypteli ir kažkur išvažiuoja. Supratau jog tai susiję su Sesilija.

Buvau išsekusi tiek morališkai, tiek fiziškai. Alinančios treniruotės ir laidotuvės. Motina nepadėjo. Sesilija nepadėjo. Niekas nepadėjo susitaikyti su skausmu.

Buvo dienų, kai norėjosi viską mesti. Atsigulti kartu su tėčiu ir Maiklu po žeme ir nieko nejausti. Taip būtų lengviau. Bet mane drąsino Ramisa. Liepė nepasiduoti. Naktimis ji mane guosdavo, kai verkdavau iki begalybės. Tai ji mane palaikė, kai man būdavo sunku, o sunku buvo ypač dabar. Dabar, kai nieko neturėjau.

Tada ir pagalvojau, ar man to visko reikia. Ar man reikia klano? Ar man reikia visų tų nesąmonių? Intrigų? Valdžios? Kas man bus iš viso to? Taip, aš būsiu klano alfa. Taip, aš turėsiu valdžią. Bet kokia visa to kaina? Sesilija. Ji žinojo, jog kažkuri iš mūsų privalės mirti. Tokios buvo Geležinio rato taisyklės. Aš dar nebuvau pasiruošusi mirti. Po galas, aš dar nebuvau pasiruošusi užmušti savo sesers. Ji to nenusipelnė. Aš to nenusipelniau. Užteko ir to, jog mūsų šeima yra ir taip sužlugdyta. Tėtis ir Maiklas nebegyvi, motina manęs nekenčia, Sesilija išvien su motina. Šeima skilo. Jos nebeliko. Liko tik neapykanta vienas kitam, tuštuma kurios niekas neužpildys.

Tada nusprendžiau.
:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::
Viską mačiau tarsi pro miglą. Verksmai... motinos ir Sesilijos šūksniai... du juodi karstai... kvepėjo mirtimi. Akis dengė tarsi šydas, kuris trukdė matyti. Buvau tarsi prikalta prie žemės ir negalėjau niekaip pajudėti. Nors švietė šaulė, jaučiau kaip krėtė šaltis. Rankos buvo ledinės.

Kažkas palietė mano petį. Atsibudau tarsi iš sąstingio. Šalia stovėjo Argas.

- Dabar tavo eilė, Harieta, - pasakė jis švelniai įdėdamas žemių saują man į rankas.

Kojos buvo tarsi švininės. Negalėjau. Negalėjau žiūrėti į tą gilią, šaltą ir tamsią duobę, kurioje guli mano kūnas ir kraujas. Negalėjau jų dar paleisti. „Harieta, maže reikia“, pasakė švelniai Ramisa. „Aš negaliu, Ramisa“. „Gali, maže. Tu viską gali“, pasakė ji ryžtingai.

Lėtai pajudėjau. Krintančios žemės skleidė kurtinantį garsą sudunksėjus ant karstų.

Dunkt. Žuvo tie ką labiausiai mylėjau.

Dunkt. Daugiau nieko neturėjau.

Dunkt. Likau viena.

Argas švelniai suėmė mane už parankės ir nuvedė atgal į vietą. Skausmą veriantys motinos ir Sesilijos klyksmai užkasant duobę. Žengiau atgal. Negalėjau daugiau kęsti skausmo. Negalėjau daugiau kentėti to garso.

Dunkt. Dunkt. Dunkt. 

Žengiau vėl atgal. Kažkieno stiprios rankos mane sustabdė. Pakėliau akis. Alfa Hanibalas.

- Labai apgailestauju, Harieta, - ištarė jis tyliai.

Susiraukiau. Kažkas buvo ne taip. Alfa buvo man manonus.