Alpha Hannibal ✔

XXI

Negalėjau kvėpuoti. Kažkas mane spaudė. Atsimerkiau. Šalia gulėjo Hanibalas. Jau norėjau šaukti, kokį velnią čia veiki, bet atsiminiau vakarykštį įvykį. Pajutau, kaip išraudau. „Sakiau, jog su juo nebus liūdna", sumurkė Ramisa. Išraudau dar labiau. Ramisa nusijuokė.

Norėjau atsikelti, bet Hanibalo ranka tvirtai laikė mane prikaustyta prie lovos. Pasukau galvą į jo pusę. Pirštų galiukais švelniai perbraukiau per trumpus jo plaukus, skruostą, lūpas. Prisiminus ką jis su jomis išdarinėjo ir dar kartą nuraudau. Kaklą, petį, tatuiruotą ranką. Hanibalas buvo įspūdingas. Turiu prisipažinti su drabužiais jis atrodė įspūdingai, bet nuogas, jis buvo tikras graikų dievas. „Nuo šiol jis gali vaikščioti nuogas", mestelėjo Ramisa. Sukikenau.

Ir visgi man pasisekė, pamaniau švelniai paliesdama savo kandimo žymę jam ant kaklo. „Tai ženklas, jog jis tavo, Harieta", pasakė Ramisa. „Tik tavo". Nusišypsojau.

- Jeigu taip ir toliau darysi, meile, turėsi labai didelę bėdą, - dusliu balsu pasakė Hanibalas tingiai pramerkdamas akis.

- Nejaugi? – paklausiau. – Ir kas man bus?

Toliau švelniai jį glamonėjau. Hanibalas tingiai šyptelėjo. Staigiai atsidūriau po juo. Kūnas iš karto sureagavo. Hanibalas pabučiavo man kaktą, akis, lūpas.

- Ar tau viskas gerai, Harieta? – paklausė jis rimtai žvelgdamas man į akis. – Neįskaudinau tavęs?

Papurčiau galvą.

- Viskas gerai, Hanibalai. – pasakiau liesdama jo skruostą. – Viskas gerai.

Hanibalas šelmiškai šyptelėjo.

- Tuomet gerai. – pasakė jis. – Tikiuosi esi pasiruošusi.

Nusišypsojau. Viskas buvo daug geriau nei vakar.
:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::
Likusią dienos dalį praleidau kartu su Hanibalu. Po vakar viskas pasikeitė. Ryšys tarp manęs ir Hanibalo sustiprėjo. Tapome tarsi vienas.

Hanibalas aprodė likusią klano teritoriją, supažindino su kaimynais. Pasakė, kurių kaimynų geriau vengti, o su kuriais galima bendrauti. Deja tik su vienu. Kiti nelabai mėgo Hanibalą. Greičiau jau nekentė. Jis turėjo daug priešų.

Galiausiai grįžome namo ir ruošėmės alfų susitikimui. Kruopščiai ruošiausi. Turėjau padaryti gerą pirmą įspūdį kitiems. Norėjau jog jie suprastų, jog geriau su manimi ir mano klanu nejuokauti.

Palindau po dušu. Įsisupau į rankšluostį ir ėmiausi džiovinti plaukus. Plaukus palikau kristi laisvai ant pečių. Po to makiažas, suknelė, aukštakulniai. Makiažas buvo neiššaukiantis. Dėmesį sutelkiau į akis. Išryškinau jas.  Išsirinkau tamsiai žalią, odinę suknelę iki kelių. Ilgos rankovės, uždaras priekis ir nugara, tik priekyje nedidelis skeltukas atidengdamas šiek tiek šlaunies. Suknelė buvo patogi ir nevaržė judesių. Juodi aukštakulniai ir buvau pasiruošusi. Pasistaipiau prieš veidrodį. „Karšta pupytė", pasakė Ramisa. Nusijuokiau.

Laiptų apačioje jau laukė Hanibalas. „Damnnnnn...tu tik pažiūrėk į šį saldainiuką", murkdama pasakė Ramisa. „O taip", pasakiau rydama jį akimis.

- Jeigu taip ir toliau į mane žiūrėsi, meile, vėluosime į susitikimą, - šypsodamasis pasakė Hanibalas paduodamas man ranką.

- Nieko negaliu padaryti, kai šalia stovi toks vyras, - atsakiau ir pamerkiau jam akį.

Tapau tikra ištižėle, dėl vyro, pagalvojau.

Hanibalas nusijuokė.

- Tu nuostabi, meile, - pasakė jis stipriai suimdamas mane už veido ir įsisiurbdamas man į lūpas.