Alpha Hannibal ✔

IX

Sapnavau, kaip mama mane padūrė. Bet deja skausmas šone patvirtino, jog tai buvo žiauri realybė. Sunkiai pramerkiau akis. Maudė visą kūną. Petys, šonas tiesiog degė iš skausmo.

- Bus geriau jei dar pagulėsi, - paliepė kažkieno balsas.

Pasisukau. Susiraukiau jį pamačius.

- Ką čia veiki? – paklausiau atžagariai.

Alfos antakiai šovė į viršų.

- Nenuostabu, kodėl jis taip tavęs nemėgo, - pasakė alfa. – Tikra aštrialiežuvė.

Jam prisiartinus arčiau supratau, jog priešais mane stovi ne alfa. Vėl jis.

- Jausmai abipusiai, - pasakiau. – O dabar prie reikalo. Kas tu toks ir kokį velnią čia veiki?

Alfa nusijuokė. Persibraukė per plaukus ir man mirktelėjo.

- Aš Žvėris. Hanibalo vilkas. Malonu susipažinti, Harieta, - pasakė jis ir ištiesė man ranką.

Rankos taip ir nepaspaudžiau.

- Ajajai... manierų tau tikrai stinga, meilute.

- Meilute? Mano vardas Harieta, ne meilutė ar dar kaip nors. Tad būk toks malonus ir kreipkis į mane vardu.

- Kaip pasakysi, širdele, - mirktelėjęs jis man pasakė.

Perspėjamai suurzgiau. Alfa iškėlė rankas į viršų, tarsi pasiduodamas.

- Kam aš turėčiau būti dėkinga už tavo pasirodymą? – paklausiau pikčiau.

- Aš tik atėjau pažiūrėti, kaip laikaisi, širdele. Juolab jog būsi Hanibalo luna, - pasakė Žvėris ir išsiviepė.

- Aš? Luna? – paklausiau ir nusijuokiau. – Nesulauksi.

Žvėris prisiartino arčiau.

- Žinau jog tau svarbus tavo klanas, meilute. Tad turiu pasiūlymą. Jūs su Hanibalu sujungsite savo klanus, jei nenori, kad tavo klanas būtų išskerstas. Tada tau nebeliks nieko.

- Grasinimai tau nepadės, - pasakiau ir atsistojau iš lovos priešais jį. – Ir nedrįsk grasinti man ir mano klanui. Aš tavęs nebijau.

Žvėris veidą prikišo taip arti manęs, jog vos nesilietė mūsų nosys.

- Meilute, tu net neįsivaizduoji kas tavęs lauks, jei nesutiksi su mano sąlygomis. Nenorėčiau, kad nukentėtų tavo gražus veidelis, - pasakė jis ir nubraukė užkritusią plaukų sruogą man nuo veido, paliesdamas skruostą.

Kūnu nuvilnijo elektra. Nieko daug negalvodama užlaužiau jam riešą. Veiksmas reikalavo daug pastangų, kad nesuklykčiau iš skausmo. 

- Dabar tu manęs paklausyk, šunyti, - pasakiau įniršusi. – Niekados man negrasink, jei pats nenori būti subjaurotas. Būtų labai gaila jei nukentėtų tavo veidelis.

Žvėris tik nusijuokė. Lengvai išsilaisvino ir pasakė:

- Tu tiesiog nuostabi, mergužėle. Stipri, ryžtinga, žiauri. Tokios lunos man ir reikia. Tu būsi mano, Harieta. Nori tu to nori ar ne, bet būsi mano.

Smarkiai sugniaužiau rankas.

- Eik velniop, - pasakiau. – O dabar išsinešdink iš mano palatos, kol neišroviau tau liežuvio.

Žvėris tik nusijuokė, mirktelėjo man ir išėjo. „Kas čia ką tik po galais buvo?“, paklausė Ramisa. „Net neįsivaizduoju“, pasakiau. „Negerai, Harieta. Turėsim daug bėdų“, pasakė Ramisa. „Žinau, Ramisa. Po galais tik to man dabar betrūko“, pasakiau ir užmerkiau pavargusias akis. „Dar viena bėda“.
:::::::::::::::::::::::::::::::