Alpha Hannibal ✔

XV

Savaitė buvo itin įtempta. Susitikimai su saviškiais, nepaliaujamas jų nepasitenkinimas manimi ir kodėl aš priėmiau tokį kvailą sprendimą. Teko dar ilgai jiems visiems, kartais ir net ir pavieniams, kai jie išdrįsdavo ateiti pas mane į kabinetą, paaiškinti jog mes neturėtume šansų atsilaikyti prieš alfą Hanibalą. Net ir su dviejų klanų parama, mus būtų visus išskerdę. O aš nenorėjau netekti saviškių. Net jei ir daugelis manęs nemėgo, aš taip negalėjau pasielgti.

Tada galiausiai mečiau jiems visiems iššūkį. Aš, geriausi mano kariai prieš visus kas tik panorės. Jie neatsilaikė. O mes dar jų labai pasigailėjome. Keletą tik sužeidėme. Kitus palikome ramybėje. Tada jie suprato. Hanibalas buvo stipresnis, žiauresnis. Jis nieko nepasigailėtų.

Savaitė nuraminti žmones ir palenkti juos sąjungos pusėn. Deja daugelis geriau pasirinko atstumtųjų dalią ir paliko klaną. Nelaikiau nei vieno. Tai jų pasirinkimas. Man reikėjo užtikrinti tik likusių saugumą. Tą ir padariau.

Alfa vis nesirodė. Ir nuo to man buvo tik geriau. Jeigu jis tau taip nori sąjungos, tegul pirmas ir pasirodo. Aš daugiau nekelsiu kojos į jo teritoriją.
::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::
Sekmadienį vakare gavau iš apsaugos pranešimą, jog beprotišku greičiu atlekia alfos automobilis. Liepiau apsaugai nesikišti ir jo nestabdyti. „Matyt labai trokšta tave pamatyti, jog lekia, kaip išprotėjęs", įgėlė man Ramisa. „Taip, taip. Kurgi ne", atsakiau. „Būk pasiruošusi, jei kartais man prireiktų tavo pagalbos", įspėjau ją. „Nežinia, kas sukasi pas jį galvoje". Ramisa garsiai nusijuokė.

Tiesiau atsisėdau. Pasikedenau plaukus. Norėjau parodyti, jog čia vadovauju aš. Išgirdau cypiančius stabdžius, jo žingsnius. Nežinau, kodėl bet susinervinau jo dar nematydama. Smarkiau suspaudžiau kumščius, giliai įkvėpiau ir nusiraminau. Apsimečiau jog dirbu prie kompiuterio.

Beldimas į duris. „Te prasideda šou", pasakė Ramisa. Šyptelėjau.

- Užeikite, - pasakiau ramiai.

Tarpduryje pasirodė jo galingas kūnas. „Po velnių, mergyt. Tu tik pažiūrėk, kaip jis gerai atrodo", pasakė Ramisa. „Ramisa", pasakiau perspėjamu tonu. Vilkė nutilo.

Nesistojau, nepadaviau jam rankos, kaip reikalautų geros manieros. Tiesiog atsilošiau krėsle ir šaltai paklausiau:

- Nepasakyčiau, jog būtų labai malonu jus matyti, alfa. Tad eikime iš karto prie reikalo. Ko jums reikia?

Alfa iš tokio mano stačiokiškumo tik kreivai šyptelėjo ir atsisėdo į kėdę priešais mane.

- Na manieromis tu tikrai nepasižymi, mergyt, - pasakė jis.

Susiraukiau iš jo pasakymo mergyt.

- Aš turiu vardą, - pasakiau jam.

Alfa nusijuokė. Kažkas buvo ne taip. Hanibalas buvo per daug geros nuotaikos.

- Taigi, - pasakė jis ir apsidarė aplink kabinetą. – Gražus kabinetas.

- Ačiū, - tepasakiau. – Man būtų įdomu sužinoti, ką čia veikiate?

- Vėl priėjome prie formalumų, - pasakė alfa. – Į mane gali kreiptis tu, Harieta. Juolab jog tu būsi mano luna.

- Gerai, - pasakiau. – Kokį velnią veiki mano teritorijoje?

Alfa šyptelėjo.

- Atvykau pasitarti dėl susijungimo, - pasakė jis ramiai, tarsi tai vyktų kiekvieną mielą dieną. – Žinau jog daugelis taviškių tave paliko, o maniškiams kaip tik reikia vietos kur gyventi. Tad keletas jų galėtų čia atsikraustyti.

- Čia? – bukai paklausiau.

- Taip, - šypsodamasis jis pasakė. – Be to tau atsikrausčius pas mane, Kira turės išsinešdinti. Ji galės gyventi čia.

Smarkiai suspaudžiau kumščius.

- Ji tikrai nevadovaus mano žmonėms, - pasakiau šaltai. – Ir ji tikrai čia negyvens. Čia gyvena Sesilija ir Neilas. Čia jų namai.

Alfa iš nuostabos kilstelėjo antakį.

- Man išsikrausčius čia bus jų namas. Ir tik jų, - pasakiau griežtai.

- Gerai, gerai. Supratau, širdele, - pasakė jis. – Kirą įkišiu kur nors kitur. Bet tu juk supranti, jog tavo klanui vadovausiu aš, Harieta?

- Puikiai tai suprantu, - pasakiau šaltai. – Jie žino taisykles.

- Labai gerai, - pasakė alfa. – Tuomet ryt, per pilnaties ceremoniją tu oficialiai būsi mano.

Nagai susmigo į odą. Norėjau nublokšti tą jo šypsenėlę jam nuo veido, tad daug negalvodama paklausiau:

- Ar tiesa, jog nužudei savo brolį?

Staiga alfos veidas persimainė. Šypseną pakeitė pyktis, lūpos susičiaupė. Pasiruošiau staigiam puolimui. Aukštakulnius paspyriau po stalu. Bet alfa nepuolė. Tik šaltai į mane žvelgė. Tylėjo.

- O kaip tavo tėvas? – paklausiau ir spaudžiau jį toliau. – Ir jį nužudei. Kodėl?

Mano nuostabai alfa tik kreivai šyptelėjo.

- Tai štai ką tau priskiedė Kira, - pasakė jis. – Nenuostabu, jog sutikai su mano pasiūlymu.

- Pirma, tai nebuvo pasiūlymas. Tai buvo grasinimas. Antra, kitos išeities nebuvo. Tu būtum išžudęs visą mano klaną, o aš to nenoriu.

Alfa atsistojo. Staigiai pakilau nuo kėdės.

- Netikėk viskuo ką tau pasakoja aplinkiniai, Harieta, - pasakė jis eidamas link durų. – Jie nei vienas nežino tiesos.

- O kokia ta tiesa? – paklausiau.

Alfa lėtai pasisuko į mane.

- Greitai viską sužinosi, Harieta. Tada ir suprasi, jog pabaisa čia ne aš, - taip pasakęs jis nusigręžė ir išėjo.

Likau tai ir nesupratusi kas čia po velnių ką tik buvo. „Ar man tik taip atrodo, ar alfa tikrai tau daug malonesnis?", su nuostaba balse paklausė Ramisa. „Taigi", pasakiau. „Kažkas čia ne taip. Jis niekados man nebuvo malonus". „Galbūt pasikeitė", pasakė Ramisa. Aš garsiai nusijuokiau. „Žmonės nesikeičia, Ramsia. Ypač tokie, kaip jis".

Abi tylėjome. Supratau, koks ryt manęs laukia pragaras. Nenorėjau. Nenorėjau jog viskas taip susiklostytų, bet neturėjau kitos išeities.

Lėtai nužingsniavau prie durų. Apsidairiau paskutinį kartą. Čia buvo mano namai. Čia aš užaugau, čia aš ir ketinau pasenti. Bet deja gyvenime ne viskas taip klostosi, kaip nori.

Lėtai užvėriau duris. Delną pridėjau prie durų, priglaudžiau kaktą. Čia daugiausiai leidau laiko su tėčiu. Tiek daug gražių prisiminimų, bet ir tų neteksiu. Būsiu priversta išsikelti iš savo namų.

Atsitraukiau nuo durų. Laikas krautis lagaminus. Užtikrintai žengiau į savo kambarį. „Ką gi", pasakiau pati sau. „Jis mano gyvenimą pavertė pragaru, tad aš jo gyvenimą padarysiu tokį patį. Pažiūrėsim, kuris ištvers ilgiau nenudėjęs vienas kito".