Grįžk pas mane, amžinai. [Klaroline]

1.

Tu panaši į senąjį mane

-Tik pažvelk,- burbtelėjo Elena parodydama telefono ekraną, kuriame buvo straipsnis apie naujausius nužudymus, Deimonui,- tai tikrai ji! Ji gyva.

-Tai negali būti ji,- papurtė galvą juodaplaukis ir atsidusęs labiau įsipatogino kėdėje. Vaikino šviesiai melsvos akys begiojo po Salvatorių mokyklos virtuvę. Deimonas čia pradėjo dirbti prieš du metus, jis padeda savo geriausiam draugui. Klausas nemažai investavo į mokyklos sutvarkymą, tad prieš ketverius metus mokykla vėl pradėjo globoti antgamtiškų galių turinčius vaikus.

-Deimonai,- kiek tyliau tarė rudaplaukė,- Karolina - mano geriausė draugė. Bonė nematė jos kitoje pusėje. Ji nėra mirusi.

-Juk supranti kokį šoką patirtų Klausas,- vaikinas pasisuko į rudaakę ir paėmė jos ranką,- jei Karolina ir gyva, ji nebebūtų tokia...

-Kokia?- Elena sukluso ir laikydama savo mylimojo ranką atsisėdo prieš jį. Merginos jau ataugę plaukai nusviro šonan.

-Tokia..- Deimonas sustojo,- supranti, jei ten ir būtų Karolina, ji nebūtu ta Karolina...

Elena kiek sukluso ir nuleido žvilgsnį žemyn.

-Deimonai, atleisk, bet ji mano draugė, nesvarbu, kokia ji bebūtų, ji ir tavo draugė,- mergina pakilo, palietė vaikino petį, lūpomis perbraukė per skruostą ir pačiupusi Deimono automobilio raktelius išlėkė laukan. Saulė jau lietė horizontą, dangus tamsėjo. 

Elena įsėdo ir užvedė mašiną.

-Kur susiruošei?- greitai šalia atsiradęs Deimonas paklausė. Rudaakė šoktelėjo ir rankomis prisidengė veidą. Praėjo daug laiko, bet ji vis dar nepripratusi prie to, jog Deimonas nebe žmogus,- juk supranti, kad vienos tavęs neišleisiu.

-Ketinau važiuoti pas Klausą,- tyliai tarė.

-Vis dar laikaisi tos minties?- nusišypsojo vaikinas ir paėmė Elenai už rankos,- tuomet aš vairuosiu,- perspėjo ir gavęs sutikimą apsikeitė su savo mergina vietomis.

Po akimirkos, kitos jie išsuko iš mokyklos kiemo ir nurūko gatve.

-Kaip manai, ar jis patikės? Pyks ant mūsų?- susimąstė mergina, nusukusi žvilgsnį į tolį.

-Viskas bus gerai,- Deimonas paėmė gležną Elenos ranką ir truputėlį ją spūstelėjo.

Praėjus neilgam laiko tarpui porelė paliko automobilį ir lėtai nužengė iki Maiklsonų namų durų. Nei Klausas, nei Frėja, nei Elijus nepaliko Mistikfolso. Visa šeima, kartu su vienuolikamete Viltimi, vėl apsigyveno Mistikfolse, miestelyje, kur viskas prasidėjo.

Elena tyliai pabeldė į duris ir netrukus jas atidarė tvirto sudėjimo vampyras. Vaikinas šyptelėjo ir įleido svečius vidun.

-Klausai,- Elena pasisuko į hibridą ir akimis parodė, jog nori pasikalbėti.

-Ar turėčiau sunerimti?- vaikinas pakraipė galvą ir atsisėdo ant kedės esančios svetainėje.

Dabar šis vyras atrodė draug geriau, nei prieš penkis metus, jis linksmas, šypsosi, mėgaujasi savo nemirtingumu.

Mergina tylėjo, ji nesumanė kaip reiktų paaiškinti jos spėjimus, ji tiesiog jaučia.

-Tai dėl Karolinos,- galiausiai prasitarė ir giliai įkvėpė,- manau, jog ji gyva,- kiek stabtelėjo ir pažvelgė į Klauso akyse įsižiebusią ugnelę.

-Kerė?- hibrido lūpa suvirpėjo. Rankos sukruto. Galėjai pastebėti kaip sustojo vaikino kvėpavimas. Merginos vardo jis negirdėjo jau seniai. Niekas nenorėjo liesti šios temos. Bet galiausiai tai nutiko.

-Taip, aš manau, jog ji gyva,- Elena pažvelgė į Deimoną, stovintį tarpduryje ir stebintį visą šią sceną.

-Aš mačiau kaip Taileris išplėšė jai širdį, o tu sakai, kad ji gyva?- kiek susinervinęs Klausas pakėlė balso toną ir juodaplaukis vaikinas atsistojo už savo mylimosios užnugario, nes pajuto kaip merginos širdies dūžiai padažnėjo.

-Atleisk, Karolina yra ir man itin brangus asmuo, brangi draugė ir kiekviena viltį suteikianti žinia man teikia tik stiprybę, jau pusmetį įtariu, jog Karolina išties gyva,-vėl tęsė rudaplaukė.

-Viltis yra silpnumo požymis, viltis tik žmonėms,- iškošė susierzinęs ir pakilęs su vėjo gūsiu dingo iš namų.

Jis buvo sutrikęs ir piktas. Ši tema jam išliko itin skaudi. Praėjo penkeri metai, tačiau prisiminus skausmas nepaliko ramybėje ir vis sugrįždavo. Vaikinas susimąstęs įsėdo į savo automobilį ir patraukė ten, kur lankydavosi kas vakarą ar du ištisus metus. Ten jis atsipalaiduodavo. Pabėgdavo. Palikdavo sumaištyje paskendusį pasaulį.

Kuo labiau hibridas apkrovė save mintimis, juo jis stipriau gniaužė vairą, atrodo tuojau jį perlauš. Dar kelios akimirkos ir vaikinas sustojo ten. Ten kur viskas lieka už nugaros. Apleistos kapinės Mistikfolso pakraštyje, Stefano laidojimo vieta. Salvatorių kripta. Čia Klausas susitiko ją. Palūžusią, sužeistą, tačiau tyrą. Tiesa, jis niekada jos nepamiršo, tik tyliai vakarais dingdavo ir pasislėpdavo čia. Kasdien jis bandydavo pajausti ją. Įsivaizduoti šviesiaplaukę šalia savęs. Šis vaikinas nė nepriminė pabaisos prieš penkiolika metų.

Grynakraujis išgirdo žingsnius. Pakėlė galvą ir apsižvalgė.

Šviesių plaukų kupeta,  krauju ištepta palaidinė. Ir seniai matytas veidas, sukėlęs daugybę emocijų Klauso viduje.

-Karolina?- Klausas savimi netikėdamas ir sutrikęs žvelgė į nebepažįstamas merginos akis.

-Ar mes pažįstami?- susiraukė mergina ir pasivalė kraują nuo lūpų.

-Tu primeni senąjį mane,- sukuždėjo hibridas ir žengė žingsnį arčiau.

-Aš tave matau pirmą kartą, todėl pasitrauk man iš kelio,- suurzgė šioji ir kraugeriškomis akimis perskrodė vaikiną. Klausas geriau įsižiūrėjo ir galiausiai suprato, jog tai ne jo Karolina. Ji buvo šaltakraujiškai žudyti nusiteikusi hibridė. Taileris Lokvudas pasirūpino, jog Klausas kasdien kankintųsi nesibaigiančioje  agonijoje, o atėjus geriausiam metui  jis susitiktų su Karolina ir dalelę po dalelės griautų save iš vidaus.

-Karolina,- vėl pakartojo hibridas mėgindamas paliesti šviesiaplaukę, jis ketino parodyti jai prisiminimą. Prisiminimą, kada suprato ją mylįs, tačiau ši tik grubiai stumtelėjo Klausą ir parodė savo iltis.

-Neliesk manęs. Man nerūpi kas tu, išplėšiu tavo širdį, jei dar kartą paliesi mane,- su šiais žodžiais mergina paliko vaikiną, sustingusį.

Klausui aptirpo visos galūnės. Jis nesugebėjo pajudėti iš vietos, kur stovėjo, prireikė ilgos akimirkos, kol vaikinas pilnai susivokė kas tik ką įvyko.

Vis dar susikaustęs jis prilėkė automobilį ir įsėdęs grįžo namo.

Perėjęs namų slenkstį šis garsiai trenkė durimis ir visas perbalęs nuėjo į svetainę.

-Kas nutiko?- susiraukė Kamilė ir pakilo iš savo vietos. Kiti taip pat susidomėję susižvalgė.

-Brolau, ar viskas gerai?- šalia jo atsidūrė Elijus, vis dar toks pat kostiumų mėgėjas. Jo tamsiai rudos akys skanavo visus.

-Karolina nutiko,- susivokęs, jog visi vis dar laukia jo atsakymo, Klausas tyliai tarė ir nurijo gerklėje susidariusį ir gerklę plešiantį gumulą,- ji gyva.