Rožė

Prologas

Tuk tuk tuk.

Samanų spalvos akys lakstė popieriumi: jos bėgiojo iš vienos eilutės į kitą ir atgal, kartais stabtelėdavo, prisimerkdavo ir įsižiūrėdavo į vieną tašką. Pro aukštas kambario langines prasprūdęs saulės spidulys it koks randas driekėsi akių savininko skruostu, tįso įvairiausiais popieriais nukrautu stalu ir tirpo pasiekęs dešinę ranką, kiek per stipriai spaudžiančią melsvą tušinuką.

Jis nematė raidžių, nes jų ten nebuvo - tik galybė minčių galvoje, siekiančių pavirsti raidėmis. Visos tokios drąsios, kupinos beribių jausmų, audringos ir ryškios, tačiau nė vienos, kurios jis nebijotų.

tuk tuk tuk - pirštai lėtai barbeno į stalą. Vaikinas visada taip darydavo kai nervindavosi, nė pats nepastebėdavo, kaip imdavo judinti galūnes. Septyniolikmetis žinojo, kad prasidėję šie nevalingi judesiai reiškia, jog yra prieita kryžkelė - arba jis daro tai, ko taip bijo,arba išvis nieko nedaro, nes netrukus šis barbenimas pavirs skausmingais raumenų spazmais.

tuk...tuk...

Ne! Neįmanoma susikoncentruoti kai toks jovalas aplink, toptelėjo jam ir, pats nespėjęs susivokti, jis staiga ėmė svaidyti lapus nuo stalo, semti juos saujomis ir mėtyti į įvairiausias puses. Lengvučiai popieriaus lakštai leidosi ant žemės, tuo tarpu vaikinas su pasitenkinimu nusišypsojo didžiuodamasis šia tvarka, kurios jau seniai nebuvo nei jo kambaryje, nei mintyse.

O tada jis bejėgiškai susiėmė už galvos ir užsimerkė. Kas man darosi?

Tušinukas rankoje spingsėjo nuo jį glostančių saulės spindulių ir akimirkai prikaustė sėdinčiojo žvilgsnį. Staiga rašiklį laikanti dešinioji ranka skausmingai virptelėjo ir vaikinas suprato, jog jei nesiryš tam... tam, apie ką vien pagalvojus džiūsta gerklė, tuoj nebesuvaldys rankos.

Tad jis paskutinį kartą giliai įkvėpė, persibraukė per savo baltus kaip pats lapas plaukus ir melsvu tušinuku prisilietė prie popieriaus.

"Mano Rože..." - pradėjo vaikinas.

***

Blausiame kambaryje sėdinčią žmogystą labai lengvai galėjai supainioti su statula - ta būtybė visai nejudėjo. Sėdėjo prieš netvarkingą rašomąjį stalą ir žvelgė pro langą sustingusiu žvilgsniu. Apačioje, gatvėje, buvo tylu - šalta naktis niekieno netraukė išeiti į lauką. Tuščioje šalikelėje augantys medžiai atsidavė ramybe, o už poros metrų pasodintų gėlių jau kelias valandas neglostė žmogaus žvilgsnis.

Nutraukdamas šią nebylią gamtos būtį, staiga tolumoje pasigirdo burzgimas ir šalia augalų esanti bala, prieš sekundę buvusi lygi it stiklas, suraibuliavo. Žmogus, dabar atidžiai stebintis sudrumztą vandenį, susiraukė, galvoje iškilus prisiminimams. "Ar gali skystis raibuliuoti nuo garso bangų?" - klausdavo jis kiekvienais metais per fizikos pamokas naujai atėjusių dešimtokų. Kiek kartų yra kartojęs šį klausimą, nebesuskaičiuosi.
Tuo tarpu burzgimas vis garsėjo ir galiausiai ėmė gausti taip garsiai, kad privertė vyrą pakelti akis nuo balos. Netikėtai pasirodę mašinos žibintai nutvieskė sėdinčiojo kambarį ir išryškino veido bruožus apnuogindami akis ir atskleisdami jose slypinčias paslaptis - ne, jos nebuvo sustingusios kaip galėjai pamanyti žvelgdamas prieblandoje.Geriau įsižiūrėjus, jose it koks velniūkštis žaidė liūdesys, sumišęs su baime. Tačiau šie jausmai buvo pasislėpę tokioj žvilgsnio gilumoj, kad niekas, rimčiau neįsižiūrėjęs, nebūtų jų pastebėjęs.

Raibuliuojanti bala vėl nurimo. Mašina nuburzgė apšviesti kitų naktibaldų kambarių, o vyriškis lėtai suklapsėjo nuvargusiomis akimis.

Ant stalo gulėjo tuščias popieriaus lapas, o šalia padėtą ranką, laikančią tušinuką, tampė traukuliai, į kuriuos sėdintysis nekreipė dėmesio - visada taip būdavo kai nervindavosi. Jaunystėje, aišku, dar galėdavo tai suvaldyti, tačiau skausmas ir širdgėla, iškankinusi jį per pastaruosius dešimt metų, nuvargino organizmą taip, kad nei traukuliai, nei nuolat svaigstanti galva nebebuvo jo
kontrolėje.
Šviesiaplaukis persibraukė per plaukus ir leido jiems užkristi ant akių. Susivėlę ir išsidraikę į visas puses jie dabar priminė tokias pat padrikas jo mintis.

Kai sieninis laikrodis sutiksėjo rodydamas 02:00 valandą, žmogus suprato, kad nebegali ilgiau delsti. Kad ir kas benutiktų, sprendimas buvo priimtas ir tušinukas, rodos, pats ėmė lape raityti žodžius.

"Mano Rože..." - pradėjo vyras.