Rožė

1999 - VIII

Jakobas pakėlė akis į Alaną, kuris iš visų jėgų rankomis spaudė galvą.

- Geriau sutvarkykime tai,- stebėtinai ramiai tarė jis pakeldamas nuo žemės statulėlę, kuri vienintelė nebuvo sudužusi, tik įskelta šone.

- Jakobai, aš atsiprašau... - už nugaros pasigirdo balsas. - Aš...

- Viskas gerai, - šviesiaplaukis pastatė statulėlę ant lentynos. - Aš pabūsiu su tavim iki ryto.

- Ne, nedėk jos ten. Noriu jų visų atsikratyti. Palauk, atnešiu šiukšlių maišą.- Alanas patraukė link kambario durų dilbiu valydamasis drėgną skruostą.

Jie sužėrė šukes į maišus ir (kad neatsibustų tėvai) išnešė juos pro garažo duris, kurios atidaromos beveik neskleidė garso. Tada sumetė šiukšles į kaimynų konteinerį ir grįžo. Laikrodis rodė 6:34.

Kai jie atsisėdo ant lovos, Jakobas pažvelgė į Alaną:

- Tai kas nutiko?

Alanas ranka persibraukė per išsitaršiusius plaukus.

- Pagalvojau,kad išeis be vaistų... Juk aš jau pasikeičiau! Esu nebe toks, kaip tada, - jis pažvelgė į Jakobą tikėdamasis nepritarimo ar paniekos akyse, bet akys nesakė nieko. Tad Alanas tęsė:

- Aš pavargau jaustis psichu, gerai? Kiekvieną savaitę geriu tuos vaistus... Išvis netikiu,kad negalėčiau pats savęs suvaldyti, gi nebe mažas vaikas esu.

Jakobo galvoje išniro šukėmis nusėtos grindys.

- Dabar nesuvaldei.

- Nes taip veikia tie vaistai! Taip būna iš pradžių, kai nustoji gerti. Visą laiką būna... - Alanas su kartėliu prisiminė ankstesnius bandymus negerti vaistų.

Jakobas nieko neatsakė. Tada giliai įkvėpė.

- Nesvarbu, kokio amžiaus esi, mažas ar didelis, nuo to nepriklauso tavo galimybė pakeisti smegenis, - pradėjo iš lėto. - Išvis, kaip tu gali suvaldyt savo smegenis kai jos yra TU? Turiu omeny... esi įsitikinęs, kad parazitas yra smegenys, o tu taip paprastai jį pažabosi bet nesupranti esmės - parazitas esi tu pats, nes smegenys ir yra tavo esybė, - Jakobas nutilo. Pažvelgė į Alaną, bet šis suglumęs tylėjo. - Vadinasi. Galėtum užsiimt "parazito" naikinimu tik tada, jei turėtum galimybę pabūti žmogumi iš šalies,kas, šiuo atveju, yra gydytojas. Todėl gydytoju reikia pasitikėti ir gerti vaistus.

Stojo tyla.

- Nesupratau,ką čia pasakei - galiausiai prisipažino Alanas.

- Ai nesvarbu. Kiek laiko negėrei vaistų?

- Dvi savaites.

- Išgerk dabar.

Alanas staiga iš visų jėgų spyrė Jakobui į šoną ir šis beveik nuvirto nuo lovos.

- Ką...?! - pradėjo šviesiaplaukis, bet pajutęs skausmą, tik susiėmė už šono ir susiraukė.

Pakėlęs akis į Alaną, Jakobas išvydo jo veide rūstų žvilgsnį. tokį vaikiškai rūstų,kad net suėmė juokas.

*

Bet kas, susipažinęs su Jakobo ir Alano gyvenimo istorijomis, nustebtų,koks keistas šis duetas: Alanas vaikystėje buvo šaltas ir bejausmis, o dabar toks emocionalus ir kaip ant sparnų. Jakobas priešingai - anksčiau buvęs gyvybingas ir bendraujantis, dabar lyg robotas.
Tokie iš pažiūros skirtingi ir dėl to dažnokai besipykstantys, jie vis dėlto traukė vienas kitą ir patys iki galo nesuprato kodėl. O atsakymas tame slypėjo paprastas - kiekvienas jų įkūnijo tokias savybes,kurias kitas slėpė viduje.