Rožė

1999 - VII

Statulėlių kolekcija susiformavo jau seniai - kai Jakobas dar nepažinojo Alano, nes šis iki dešimtos klasės gyveno Indijoje kartu su vietine mama ir iš Danijos emigravusiu tėčiu. Tėvų kraujomaiša lėmė,kad pirmasis ir vienintelis jų sūnus gimė paveldėjęs dideles rudas mamos akis, o iš tėvo - juodus it derva plaukus ir europietiškas lūpas. Dėl susimaišiusių skirtingų rasių Alano oda buvo švelniai kakavinė.

Berniukas augo supamas gyvos rytietiškos kultūros ir Indijai būdingo nenurimstančio šurmulio, tačiau pats buvo tylus ir nelinkęs bendrauti. Iš tiesų iki ketvirtos klasės net neturėjo draugų. Niekas nesuprato, kodėl. Ir didžiausias jo pomėgis buvo keistas, net kraupokas - saulėtą dieną Alanas padidinamojo stiklo pagalba degindavo skruzdeles. Tėvai jau buvo persigandą, kad vaikui kažkas ne taip, tačiau Alanui pradėjus lankyti ketvirtą klasę Indijoje ėmė plisti vienas seniausių Kambodžos kovos menų, Bokatoras, ir sprendimas užrašyti sūnų į treniruotes buvo tikrų tikriausias išgelbėjimas - lankydamas Bokatorą berniukas išlaisvėjo, ėmė bendrauti su bendraamžiais ir pamiršo savo keistą hobį, nes paniro į naująjį pomėgį.
Bent jau tėvai taip manė.

Iš tiesų Alanas ėmė bendrauti su vaikais tik todėl,kad trokšdamas laimėti Bokatoro kovas pamažu atrado manipuliacijos galią ir ši sfera jam buvo nepaprastai įdomi. Berniukas lavindavo savo manipuliacijos įgūdžius ant bendraamžių ir greitai tobulėjo - jis žinojo visas drauge besitreniruojančiųjų silpnybes ir, iš pradžių susidraugavęs su vaiku, pamažu imdavo jam tai lyg niekur nieko prikišti, kol galiausiai bendraamžis negalėdavo be kompleksų žengti į areną.
Taigi, paaiškėjo,kad Alanas iš tiesų geba būti ir charizmatiškas, ir komunikabilus, jei gali gauti iš to naudos.

O kovodavo Alanas žiauriausiai iš visų - rodos, jame nebuvo nė lašo empatijos. Berniuko firminis judesys buvo spyris į kelienį, sukeliantis pragarišką skausmą ir neretai išnarinantis kelio girneles.

Ir vis dėlto, nepaisant Alano žiaurumo, visi būrelį lankantys berniukai mėgo jį dėl tos stačiokiškos charizmos, lydimos neišsenkančio pasitikėjimo savimi ir aštraus liežuvio. Ne kiekvienas galėjo tapti jo draugu, tačiau visi troško jam prisigerinti ir vos per metus Alanas sugebėjo tapti Bokatoro komandos lyderiu.

Tačiau metų gale, Alanui būnant beveik penktoku, tėvai atėjo pažiūrėti kasmetinių varžybų ir tai buvo paskutinė Alano treniruotė,nes jie suprato,kad kažkas ne taip: kai parvertęs priešininką ant žemės sūnus ėmė daužyti jį kumščiais iki kraujo, akyse matėsi keistas pasimėgavimas ir išdidumas, nė lašelio užuojautos. Teisėjas turėjo atlupti Alaną nuo vargšo berniuko ir pakratyti jį,kad grįžtų iš sadistiško tranzo, o atsipeikėjęs Alanas tik nusišluostė kraujuojančią nosį ir begėdiškai pažvelgė į tėvus: ar matėte tai? Ar didžiuojatės?
Mamos veide atsispindėjo baimė savo pačios sūnui. Ji suprato,kad Alanas nustojo kankinti gyvūnus tik todėl,kad tėvai jam pakišo galimybę kankinti žmones.

Iš pradžių jie buvo įsitikinę ,kad būtent užrašydami Alaną į kovos menus pavertė berniuką žvėrimi, tačiau, kaip vėliau diagnozavo gydytojai, Bokatoras tik atskleidė tai,kas anksčiau ar vėliau būtų išlindę - Alanas yra sociopatas ir jo galvoje už empatiją atsakinga smegenų dalis yra ne iki galo susiformavusi.

Antisocialus ar net nusikalstamas sociopatų elgesys kyla ne dėl negatyvių jausmų kitų asmenų atžvilgiu, o dėl jų vertinimo kaip daiktų, kuriais galima laisvai manipuliuoti siekiant savo tikslų.

Tėvai buvo apstulbę. Tai puikiai paaiškink berniuko šaltumą ir žiaurumą.

Koks gydymas? Jokio, bent kolkas. Smegenų nepakeisi.

Taigi, ketverius metus Alanas gyveno žinodamas,kad tėvai jo bijo ir sūnus jiems yra našta. Apie tai nuolat priminindavo Bokatoro laikais surinktos varžybų statulėlės, jų geltonas spindesys.
Tačiau dėl situacijos berniukas nejautė nei gailesčio, nei kaltės, nes biologiškai negalėjo. Jis ir toliau (žinoma, slapta) mėgavosi savo žiaurumu - kaip būdinga daugumai sociopatų, su malonumu traukiodavo vorams kojas, užmėtydavo akmenimis kates. Kartą užmušęs vieną net išpjovė jai akį ir nuo to laiko Alano nenustojo persekioti mintis,koks jausmas būtų pakartoti tai su žmogumi.

Alanui pradėjus eiti į devintą klasę, tėvai gavo žinią apie atsiradusį naują gydymą, galintį padėti sūnui. Psichiatras jiems viską paaiškino maždaug taip:

Kiekvieno žmogaus smegenys yra sudarytos iš dviejų pusrutulių - dešininio ir kairinio. Dešinysis yra atsakingas už emocijas ir intuiciją, o kairysis - už logiką ir racionalų mastymą, šaltą protą. Kiekviename žmoguje vienas pusrutulių dominuoja labiau, juo dažniau remiamasi priimant įvairius sprendimus. Akivaizdu, kad sociopatai visi be išimties remiasi kairiuoju pusrutuliu ir yra nepaprastai gerai išvystę jo gabumus, kaip ir Alanas.
Tad gydytojo pasiūlymas buvo toks - duoti Alanui vaistus,kurie periodiškai blokuotų neuronų tekėjimą į loginį pusrutulį taip padarant emocinį labiau funkcionuojančiu, taigi - dominuojančiu. Empatijos gabumų vaikinas neįgis, tačiau ir jo žiaurus šaltas protas bus užgožtas - smegenys tiesiog nespės mąstyti logiškai, kai 85% neuronų darbo bus sutelkta už emocijas atsakingame smegenų pusrutulyje.

Šalutinis to poveikis būtų labai didelis emocionalumas ir išsiblaškymas, nesisekantys tikslieji mokslai. Paprastais žodžiais tariant, turėję vieną kraštutinumą, tėvai dabar gautų kitą. Tik nekenksmingą visuomenei.

Tačiau svarbiausia dalykas, kalbėjo gydytojas, - šių vaistų galima gauti tik Europoje, jie nesiunčiami į kitus žemynus. Tai išgirdus, tėvams žemė susvyravo po kojomis.
Jie ilgai mąstė, daug diskutavo ir jau ketino atmesti pasiūlymą kraustytis į kitą šalį, (juk Alanas net nėra toks pavojingas), tačiau...

Įpusėjus devintai klasei prasidėjo priepuoliai. Kadangi sociopatų emocionalusis smegenų pusrutulis paprastai veikia labai minimaliai, jis nėra išlavintas, tad užplūdus stipriems jausmams smegenyse įvyksta savotiškas erroras. Kai labai užpykdavo, Alanas imdavo daužyti ir laužyti daiktus, plėšyti knygas. Tokiais momentais jis tapdavo nevaldomas ir tėvai suprato,kad nesiimant gydymo nežinia,kokių baisybių jų vaikas kadanors gali padaryti.

Per likusius pusę devintos klasės metų buvo nuspręsta - šeima vasarą kraustosi į tėčio gimtąją Daniją ir pradeda gydymą.

Nors ir buvo liūdna palikti gimtinę, Alanas tokiam planui neprieštaravo - logiškai jis suvokė,kad taip bus naudingiau. Tačiau giliai širdyje jautė, jog nuo šiol jam prievarta bus uždėta savotiška kaukė.

Taigi, ėmus gerti vaistus, per tris vasaros mėnesius vaikinas pasikeitė,kaip ir tikėtasi. Tapo daug nuoširdesnis, guvesnis ir nebeišliedavo pykčio žalodamas aplinką. Žmonių kontaktas Alanui tapo svarbus nebe tik dėl asmeninės naudos, o vidinės agresijos nebeliko. Žinoma, tuo pačiu jaunuolis pradėjo ir nuolat pamiršinėti,kur ką padėjo,o padidintas emocionalumas kartais vargindavo aplinkinius, tačiau tai - tik smulkmenos, palyginus su ankstesne Alano asmenybe.
Apskritai vaikinas tapo kitu žmogu, lyg kas būtų į jo kūną įpūtęs svetimą sielą. Iš vienos pusės tai buvo nuostabu, tačiau iš kitos... ir vis dėlto, tai geriausias sprendimas, kartojo sau tėvai.

Patekti į Jørgeno gimnaziją nelaukiant vienuoliktos klasės Alanas galėjo tik todėl,kad gimnazijos direktorius buvo geriausias tėčio draugas gimtinėje - jiedu buvo neišskiriami nuo vaikystės, iki pat to laiko, kai tėtis išvyko gyventi į Indiją. Tad užteko poros skambučių ir mokyklos direktorius sutiko padaryti paslaugą senam bičiuliui, patekusiam į bėdą.

Danų kalbą Alanas jau mokėjo, nes tėtis nuo mažens mokino sūnų gimtosios kalbos, tad dešimtoje klasėje ėmus lankyti Jørgeno gimnaziją susišnekant su naujaisiais klasiokais nekilo problemų; vaikinas greitai susibendravo su Kristianu. Ši draugystė pamažu užsimezgė būtent Kristiano iniciatyva, nes augimas su detektyvo veikla užsiimančiu tėčiu išugdė vaikino pomėgį narplioti mįsles, o ilgametis domėjimasis psichologija - pastebėti jas žmonėse. Dėl to Kristianas devintoje klasėje ėmė bendrauti su Jakobu, dėl to neliko nepastebėtas ir po metų atėjęs naujokas Alanas - Kristianas iš tolo pastebėdavo žmones,kurie viduje slėpdavo kažką tamsaus ir vaikinui nebuvo nieko įdomesnio,kaip mėginti pažinti tos tamsos kilmę.

Tuo tarpu Jakobas iš pradžių nepritarė draugystei su tuo "išsitaškiusiu" naujoku, tačiau laikui bėgant pastebėjo,kad gyvenimas tokio spalvingo žmogaus draugijoj - kur kas įdomesnis. Nors šito šviesiaplaukis nei sau, nei kitiems niekada nebūtų pripažinęs.
Ir galų gale, nesvarbu, įdomus toks gyvenimas ar ne, per metus Jakobas prisirišo prie šio keisto išsiblaškiusio juodaplaukio ir nebeįsivaizdavo savo kasdienybės be jo.