Kai Nelieka Nieko (✔)

1

Šį savaitgalį Storegado gatvė kaip niekad pilna žmonių. Visi išsipustę, apsirengę gražiausiais išeiginiais drabužiais: švelniame vėjy plevėsuoja lengvučiai išlyginti sijonai, dangaus spalvos marškiniai, kur nekur sublyksti naujutėlės suknelės ant tobulai ir netobulai išlietų figūrų, net batai- ir tie- įtartinai sterilūs. Nuoširdžiai nekenčiau viso šio kasmetinio parado. Tegu į mane meta akmenį, bet aš neveidmainiausiu: į neviltį varo dirbtinumas, žvilgsniai, nupigintas žmogiškumas. Nesu mizantropas, tik trokštu pažvelgti į akis antžmogiui su tokia pačia panika, su kuria jis žvelgia aplink save, netrokštu atrodyti, kaip plačiausios pasaulio šypsenos šalies atstovas, esu, kas esu, teatrodau kaip atrodau, mąstau, ką mąstau, springstu nuo to, ką praryju- tai viso labo aš-  Martas Larsenas.

Štai, kad ir dabar, stoviu pačiam mugės dūzgesy, aplink mane spiečiasi žmonės, raukydamiesi, šypsodamiesi, keikdamiesi iriasi tolyn. Sarkastiškai šypteliu pagalvojęs, kaip jų išblizginti batai atrodys grįžus namo.

 
Iš abiejų pusių prekystaliai, nukrauti rankų darbo gėrybėmis ir kalnais maisto, o vos prieš kelias dienas vešliai augusi veja dabar atrodo, kaip po karo: sutrypta ir išmindžiota šlykščių prekybininkų išrikiuotų molinių puodų ir skulptūrų iš medžio, o už jų tėvų su vaikais surengtos iškylos nudažė žolę plačia kolorito gama- beveik nematyti jokio žalio plotelio, visa veja dabar atrodo kaip persiškas kilimas, o juk dar tik pirma mugės diena.

Pagaliau radau, tai dėl ko iš tikrųjų čia atėjau- tiesiai prieš mano akis išrikiuoti tikrų tikriausi paveikslai! Ačiū Dievui, eilės nėra. Arba žmonės nesidomi menu, arba man velniškai pasisekė ir nereikės laukti eilėje.

 Menas man visada reiškė kažką daugiau nei žmonėms, kurie pirko paveikslus vien tam, kad uždengtų skylę sienoje. Pirmą kartą tai supratau, kai man buvo penkiolika. Tada, lygiai taip pat, kaip ir šią dieną vaikščiojau siauromis Randerso gatvėmis, kai priėjęs senamiesčio centrą pamačiau vaikiną. Jo rankoje buvo įspaustas teptukas, lengvai slystantis ant pastatytos drobės. Jis tapė seno vyro portretą, matyt iš atminties. Jo paveikslas nebuvo kažkuo ypatingas, bet ta aistra akyse, degte degė neapsakoma meile darbui. Dar niekada nebuvau matęs žmogaus, kuris taip stipriai mylėtų tai ką daro.

Užvaldytas panašios aistros paėmiau teptuką ir į savo rankas. Pradėjau nuo paprasčiausių objektų: žolės, dangaus, namo. Tapiau kai tik turėjau laiko, bet niekaip negalėjau atkartoti nė pusės tiek, kiek tas mano įkvepėjęs, niekam nežinomas, negarsus  vaikinukas gatvėje. Galiausiai supratau, kad menas man patinka kitaip. Man patinka juo žavėtis, domėtis, bet tikrai nesu apdovanotas potėpiais išreikšti jausmus.

Vienas pašalietis, perkopęs šešiasdešimtmetį, užsimaukšlinęs juokingą, tik jam vienam tinkančią rudą, menką kepurėlę, jau kurį laiką įdėmiai spokso į aliejiniais dažais tapytą moterį. Ji sėdi ant stogo, o už jos atsiveria raudonas dangus Tik raudonas dangus. Šviesi raudona, kaštoninė raudona, tamsi raudona, burgundijos raudona. Išties gražu,- pagalvoju sau. Įdomu ar ji ką nors reiškė žmogui, kuris ją nutapė? Gal ji jo mergina? Gal draugė? O gal pats dailininkas leidžia vakarus ant stogo? O gal tai ne dailininkas, o dailininkė. Kad ir kaip būtų, argi svarbu? Visi paveikslai man visada kelia daugybę klausimų, juk idėja gimsta žmoguje, o tai reiškia, kad kiekvienas darbas susaigstytas nematomomis gijomis su jį kūrusiu žmogumi. Na, nebent tapoma tik dėl pinigų, dėl išlikimo, kaip sakoma, atsiradus įpratimui.

-Kiek kainuoja šitas paveikslas?- nepažįstamasis meta klausiamą žvilgsnį, galima sakyt į orą, nes jokio atsakingo žmogaus, globojančio raudonąjį paveikslą, nesimato.

 
Tačiau po kelių sekundžių iš už paveikslų išlenda mergina. Dešinė ranka mėlyna, kairė žalia, o ant rausvos palaidinės pūpso šviežia, dar kvepianti, oranžinė dėmė.