Kai Nelieka Nieko (✔)

6

Arbata taip ir liko nepaliesta. Olivija atnešė man pledą, užjaučiančiamai paglostė petį ir uždarė svetainės duris. Įdomu, ką ji apie mane dabar galvoja. Galbūt mano, kad sergu depresija, o gal laiko mane normaliu tėvu netekusiu vaiko ir žmonos. Rebeka. Apie ją nepapasakojau. Aš ją pamiršau. Pamiršau papasakoti apie savo vaiko motiną, bet susirgus Frėjai abu su Rebeka pamiršom, kad egzistuoja likęs pasaulis.

 Nežinau, kiek dabar valandų. Turbūt gili naktis, dar nepradėjo švisti. Sofa ideliai pritaikyta miegojimui, kada panorėjus galėjo tapti lova, o vasarinis pledas jaukiai tysantis ant mano kūno šaukte šaukė saldžiausius sapnus. Bet vis tiek nesitikėjau, kad užmigsiu, bet tikėjausi, kad bus lengviau. Nėra. Turbūt tas pasakymas, kad pasipasakojus palengvėja manęs neveikia, kaip ir tabletės, kurias geriu. Nesvarbu, nenoriu apkrauti Olivijos. Išsipasakojau, pernakvojau jos namuose- viskas. 

Pramerkiu akis nuo išgirsto triukšmo. Virdulio sukeltas perdėtai garsus pūškavimas, peilis beisitrankantis į medinę lentelę, laikrodžio tiksėjimas. Beveik ties mano akimis pakabintas, jis rodo pusė septynių. Užmigau tik prieš  valandą, o jau reikia į darbą. Tingiai išsiropščiu iš sofos, perlenkiu pledą pusiau ir kuo tvarkingiau numetu.

-Labas rytas, Olivija,- tariu įsistebeilinęs į jos rankas greitai tepančias sviestą ant duonos riekių.

-Sveikas, ar bent šiek tiek pamiegojai?

-Nelabai, bet nieko,- tariu pasitrynęs veidą,- Kur čia vonia?

 Pati rudaplaukė turbūt ką tik išlipusi iš dušo, mat mano nosį pasiekia parfumerinis kokosų kvapas, o jos chalatas byloja tą patį.

-Sekančios durys kairėje,- nusišypso nepakeldama akių nuo pjaustomo agurko.

Įlendu į erdvų dušą, pasileidžiu šiltą srovę. Kūnu tekanti vandens srovė atpalaiduoja, trumpam užmirštu, kad esu dailininkės namuose.  Vis galvoju apie vakarykštę dieną. Negaliu suprasti ar pasielgiau gerai papasakojęs jai, bet nesigailiu. Vis dėlto Olivija buvo pats pirmas žmogus, kuriam pajaučiau dėkingumą vien dėl to, kad mane išklausė. 

Oliviją randu sėdinčią prie stalo. Ji pastumia man lėkštę pilną sumuštinių.

-Ačiū, bet man reikia į darbą ir taip vėluoju.

-Kaip manai, kur aš jų tiek dėsiu, pasiimk į darbą ir suvalgysi,- ji nepatenkintai pavarto akis ir nusišypso paskubomis dėdama maistą į plastikinę dėžutę.

Jaučiuosi lyg mokyklinukas, kuriam mama davė priešpiečių neštis į mokyklą.

-Iki,- sumurmu merginai uždarydamas duris.

Nenorėjau ilgiau būti pas Oliviją, nenorėjau net žiūrėti jai į akis.Turbūt reikėjo šilčiau atsisveikinti, pabučiuoti į skruostą, padėkoti, kad leido pernakvoti, už paruoštus pusryčius. Nenorėjau. Man to nereikėjo. O ir ji iš manęs nereikalavo daugiau, kaip mėgsta daryti žmonės, kuriems esi už kažką skolingas. Galbūt Olivija teisi, kai pasakė, kad ji keista. Ji nesistengia manęs suprasti, ji tiesiog supranta.    

Galva tokia sunki, lyg jai tektų atlaikyti visas pasaulio problemas. Pasirausiu kišenėje. Velnias,pamiršau įsimesti vaistus. Juos, kaip ir vaistus nuo nemigos išrašė psichoterapeutas, pas kurį nėjau visą mėnesį. Kiekvieną savaitę gaunu žinutę, su klausimu kodėl praleidžiu paskirtus susitikimus. Niekada neišsiųstas atsakymas: nes man nepadeda.  Bet paroxetino* liko kelios tabletės, o man reikia daugiau. Daug daugiau. Teks susitarti dėl susitikimo.

Surenku Klerės numerį. Ji turbūt, kaip tik ruošiasi į darbą.

-Sveikas, Martai,- jos žvalus balsas priverčia pasijusti kaltu, kad pats esu kaip niekad išvargęs ir nusivaręs nuo kojų.

-Klere, gal galėtum šiandien už mane padirbėti?-klausiu beveik priėjęs savo kvartalą.

-Aišku galiu, o tau viskas gerai?- aiškiai pastebėdama mano neįprastai duslų balsą klausia ji.

-Jo, viskas gerai, tiesiog noriu truputį pailsėti.

Pabeldžiu į storas riešutmedžio spalvos duris. Kojos pačios čia nuvedė. Jau seniai buvau aplankęs Alaną.  Vienas kitas žodis einant gatve pro jos namą ir viskas. Vėl tas kaltės jausmas. Nusipurtau.

-Martai, užeik,- vos pamačiusi mane apkabina, kviesadama į vidų.

Alana gyvena dviaukščiame, erdviame name. Per daug dideliame gyventi vienai. Jos vyras mirė prieš dešimtmetį, o abu sūnūs gyvena užsienyje ir net neketina aplankyti motinos. Tik anūkė, gyvenanti netoliese dažnai užsuka. Kiekvieną kartą išvydusi svečią Alana kuo šilčiausiai jį priima, pamaitina skaniausiais valgias, kad tik laimingas ir pavalgęs išeitų.

Abu prisėdame virtuvėje. Už taškuotų užuolaidų skaisčiai blyksteli saulė. Diena po truputį įsibėgėja. Alana jau stojasi paimti iš spintos saldainių ir užkaisti arbatą. Sulaikau ją, sakydamas, kad pats paruošiu. Jos namus pažįstu geriau nei savuosius. Prieš kelis metus, ateidavau čia gerokai dažniau. Atsivesdavau ir Frėją. Alana jai buvo lyg močiutė. Ji mėgo žaisto jos sodelyje, o ir Alana nepykdavo jai ši užmindavo kokią rožę. Bet netekęs jos, pradėjau mažiau čia lankytis. Apleidau Alaną. Užsisklendžiau savyje ir nenorėjau su niekuo dalintis savo praeitimi. Viską suprasdama ji niekada per daug neklausinėjo tik pasiteiraudavo kaip jaučiuosi ir pasiūlydavo užeiti. Bet net ir pats papraščiausias kalbėjimasis apie orą ar gėles,turėjo gilesnę prasmę ir man tų pokalbių reikėjo tiek pat, kiek ir jai. Deja, Alana jaučiasi ne mažiau vieniša nors jos vaikai gyvi, kažkur toli, kvėpuoja oru, kurį padovanojo ji. Ji to nenusipelnė.

-O kaip pats gyveni?- pavandenijusios moters akys žvelgia į mane su nuoširdžiu rūpesčiu.

-Kaip visada. Dirbu ir tiek,- trukteliu pečias.

-Aš irgi taip sakydavau, o dabar pažiūrėk, kas iš to liko.

Suprantu, kad ji turi omenyje tuščią namą. Turbūt tik gyevenimo saulėlydyje galima žvelgti taip giliai, matyti ko nemato kiti, atskirti tuštybę nuo prasmės. Bet ji vis dar į pasaulį žvelgia šviesiai, kupina noro matyti daugiau spalvų, jei ne savo tai kitų gyvenimuose įžvelgti prasmę. Štai koks skirtuma tarp mūsų: nepaisant visko, ką išgyveno ir išgyvena ji tiki, kad pasaulis yra geras, o gėris kažkada laimės, net jei ji to ir nespės pamatyti, bet ji tuo įsitikinus ir šis tikėjimas suteikia jai norimą viltį, paguodą. Jos kraujagyslėmis išvagotos rankos maišo cukrų arbatoje ir ore pakibę jos žodžiai nusėda ant manęs trokšdami pritarimo.

-Jūs nesate viena. Juk Karolina ir aš aplankome jus, o kur dar visi kaimynai,- bandau nusišypsoti taip pagyvindamas atmosferą, kuri jau kurį laiką smaugė mus.

-Taip. Tu man kaip tikras sūnus. Ačiū, kad nepamiršti šitos senutės,-ji nusijuokia ir tas juokas jau primeną tikrąją ją.

Grįžęs namo krentu į lovą. Pagriebiu nuo spintelės paroksetino buteliuką. Susiverčiu į burną paskutines tabletes. Jaučiu, jas slystančias žemyn mano rykle. Užsimerkiu, laukdamas tariamo palengvėjimo. Miegas kesina atimti mano mintis ir paversti jas košmarais. Tegul, man nebaisu.

-Pasiimk jas,- sušnibždu taip tyliai, kad krūpteliu nuo savo balso.

-Martai, ko nori gyvenime?,- monotoniškas psichoterapeuto balsas pervėrė mane it strėlė perveria kiaurai stirną.

-Nežinau.

-Tai ne atsakymas,- jo didelės akys privertė pajusti pyktį, jam, sėdinčiam kitoje kelio pusėje, kur nevažiuoja mašinos, neklykia žmonės, kur ramu ir gera. Kaip jis gali mane suprasti?

-Jei tai ne atsakymas, visi pasaulio klausimai būtų seniai atsakyti,- užtrenkiu durimis.

„Paroksetinas* („Paroxetinum“)- stipriai veikinatis receptinis vaistinis preaparatas, skiriamas nerimui, depresijai, potrauminiam stresui ir kai kurioms fobijoms gydyti. Gali sukelti šalutinį poveikį, priklausomybę.