Kai Nelieka Nieko (✔)

5

Galiausiai pasidaviau ir sutikau pasilikti pas Oliviją. Buvau prisiekęs sau, kad nieko jai nepasakosiu. Kad niekada neužsiminsiu apie Frėją ar Rebeką, bet vienas netinkamu metu išsprūdęs žodis ir viskas pasiketė.  Dabar stoviu jos namuose, žiūriu jai į akis ir žinau, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Ji žvelgs į mane kitaip, kalbėdama atsirinks žodžius, nes galvoje nuolat kals mintis „jo dukra mirė“. Juk jau tą pačią minutę, kai pats garsiai ištariau šiuos žodžius, ji atleido už visus šaltus žodžius skriejusius iš mano lūpų jos pusėn,už visus nutylėjimus,už patį mane. Lyg aš nebūčiau kaltas, lyg dabar mano gyvenimas nebepriklausytų man. Gal taip ir yra.

Visas Olivijos namas- tai nuosava meno studija, savotiška dirbtuvė. Net namuose tvyrantis oras lyg muziejuje esančios meno galerijos. Nė vienos mažytės nuotraukos- visur paveikslai. Pakabinti ir atremti į sienas, o kai kur ir ant grindų, nugulę, it senukai nusprendę, kad nori prigulti ir pailsėti. Nepaisant namuose tvyrančios netvarkos mene buvo kažkas, kas priversdavo galvoti kitaip. Tai lyg kalba, melodija, kuria drįsta kalbėti žmonės, kai kiti nutyla ir sako viskas gerai. Olivija tą kalbą gerai mokėjo. Vienas jos nutapytas paveikslas teko tūkstančiui neišsakytų žodžių. 

Staiga susivokiu, kelias minutes spoksantis į vieną tašką. Į virš televizoriaus pakabintą paveikslą. Juoda, tamsi figūra žvelgia į mane iš aukšto, nors akių neturi. Tik tamsus siluetas vakaro sutemoje. Tik tiek apie jį pasakytų žmonės pamatę pakabintą parodoje ar mugėje, bet aš įžvelgiu daugiau. Paveikslas atspindi mane. Toks tikras, kad gali pajusti jo šaltumą, bet kartu ir taip nutolęs nuo realybės, visai kaip aš. Galbūt Olivija jį nutapė įsivaizduodama mane. Bet blogiausia,kad turiu pripažinti, jog nesu vertas gyventi jos sukurtame pasauly, nesu vertas, kad žmonės tai matytų, o ir pats nenoriu.

-Gal nori dar kavos?- paklausia besirausdama virtuvėje.

-Šįkart arbatos, ačiū.

Prisėdu ant pilkos sofos. Priešais ją stovintis medinis staliukas nukrautas gausybe žurnalų ir keletu į ranką telpančių paveikslų, dydžiu identiškais mugėje merginos tapytam mini marinistiniam paveikslui su šėlstančia jūra. Paimu vieną. Suprantu vos pažvelgęs- tai viržių laukas.

Rudaplaukė ateina nešina garuojančios arbatos. Pamačius, kad laikau jos paveikslą, veide sužaidžia menkas šypsnis, įspaudusi man į delną puodelį prisėda šalia.

-Kažkada važiuodama į Orhusą pamačiau per visą kelią nusidreikusį viržių lauką, taip ir sugalvojau šitai,- akimis nuslysta prie paveikslo.-Norėjau dar kartą ten nuvykti ir nupiešti paveikslą per visą sieną, bet niekaip neprisiruošiau.

„Per visą sieną“,- mintyse atkartoju jos žodžius. Kurgi ne. Įdomu, kur ji jį pakabintų.Čia visos sienos tankiau nuklotos paveikslų nei Oresundo tiltas vakarais įsimylėjėlių porelių. Olivija turbūt parduotų jį už porą šimtų kronų, kaip tai pratusi daryti. Tiek to, tai jos reikalas. Apskritai, nuo kada ėmiau domėtis kaip žmonės užsidirba pragyvenimui?

 Ji liūdnai šypsosi  ir nemanau, kad dėl to kaltas prisiminimas iš viržių lauko. Kaltas aš. Tai mano problema. Ji tai nuolat prisimena.

-Dėl to, kad mano gyvenimas šūdinas, neprivalai liūdėti kartu su manimi. Jei rimtai, nenoriu, kad gailėtumeisi manęs,- išrėžiu, tikėdamasis, kad ji supras.

-Tiesiog man dar sunku suvokti,- ji žvilgteli man į akis, bet tik sekundę pajėgia nulaikyti žvilgsnį.

Nepažįstu jos. Nežinau ar ji labiau mėgsta vasarą ar žiemą, vanilinius ar šokoladinius ledus, ilgus vakarus su knyga, ar ankstyvus rytus. Tačiau ji čia. Sėdi visai arti manęs, žvelia į tolį, bandydama gesinti jausmus, gal ašaras. Ir vienu metu man jos pagaila. Ji teisi, jai sunku suvirškinti viską iš karto. 

-Ej,- priverčiu pažiūrėti į mane.- Neplanavau tau pasakoti, bet ar dar nori mane išklausyti?

Jaučiu jos šiltas rankas apglėbusias mano kūną, švelnūs, pavelti plaukai liečiasi ties mano veidu. Žinau,kad ji nori išgirs, sužinoti viską, o aš pirmą kartą gyvenime noriu kažkam apie tai papasakoti. Lyg šalčio pažadinti virpuliai nubėga per kūną, mintys pačios savaime nuklysta į praeitį.

-Mudu su Rebeka susilaukėme Frėjos, kai abiems buvo dvidešimt keturi, kas gali pasirodyti labai anksti. Aišku mes išsigandome, kad dabar turėsime išmokti keisti sauskelnes, nemiegoti naktimis, žodžiu, suaugti. Bet tada Rebeka tik pataršė man plaukus sakydama „Užauginsim“. Neužauginom.

-O kas nutiko Frėjai, nuo ko ji...- Olivijos balse girdėjosi girgždesys,atrodo ne ji būtų tai pasakiusi.

Viduje sukilo nepaaiškinamas pyktis. Norėjau išrėžti, kad tai ne jos reikalas, kaip pasakyčiau, bet kuriam kitam to paklaususiam. Bet Olivijos veidas spindėjo ne vaidyba, bet nuoširdumu susipynusiu su gailesčiu. Bet, svarbiausia, nuoširdumu. Noras pabaigti pasakojimą įskaudinant merginą dingo, jį pakeitė ilgesys,  taip ilgai slegiantis krūtinę.

-Ji gimė visiškai sveikutėlė, bet...-balsas užsikirto prisiminus dieną, kai vežiau ją į ligononę. Tada gausiai snigo, lyg pats dangus būtų norėjęs sutrukdyti nuvežti mergaitę pas gydytojus. Prisimenu, kaip Rebeka laikė ją glėbyje, o mano rankos bandė suvaldyti ne tik mašinos vairą, bet ir blogumą apėmusį mūsų mergytę ir pačius mus. – Tik išmokusi vaikščioti, žengdama žingsnį po žingsnio ji suklupdavo, pradėdavo verkti. Galvojom, kad tai natūralu, bet pasirodo tai buvo vienas iš simptomų,- pamišdamas kur esu trenkiu kumščiu į sofos alkūnę. 

-Tu negalėjai žinoti,- švelnus Olivijos balsas apgaubė mane, bet nuo jo lengviau nepasidaro.

-Tada jai pakilo temperatūra, išbėrė. Nuvežėme į ligoninę, bet jie tepasakė,kad uždegimas jau pažeidė širdies kraujagysles,- žvelgiu į linijomis nusėtą kilimą. Visai, kaip smulkutis Frėjos kūnas, išvagotas pažeistomis kraujagyslėmis, kurios nutrūkę nusėjo kūnelį mėlynėmis. Dieve, ji kiekvieną dieną juto skausmą! 

-Jos širdis neatlaikė infarkto,- koja uždengiu kilime įsigėrusią seną dėmę.- Štai nuo tada, Olivija, aš nenoriu jausti nieko.

Elektrošokas, lyg du, sunkūs akmenys trumpam sustoja ties jos kūneliu. Krūtinė pakyla, nusileidžia, pakyla ir vėl nusileidžia. Iki kol užtraukiamos žaliuzės. Rebeka šaukia springdama ašaromis, daužo į langą. Jau negirdžiu, nematau. Viskas skendi kažkur labai toli, nepasiekiu jos, nesugebu apkabinti. Žinau, visu kūnu jaučiu, ką pasakys duris pravėrusi gydytoja.

Visi galiausiai išeina: žmonės, darbai, net mintys. Lieki pats vienas akistatoje su nuogu savimi. Nėra už ko pasislėpti. Už manęs lietus, vėjas ir žaibas rengia spektaklį. Spalvina dangų, siunčia uginimi spjaudančius bučinius. Nepajėgiu viso to stebėti atmerktomis akimis. Nepajėgiu įsileisti nieko į vidų, nes visą mane apėmęs skausmas pats kuria spektaklius, gerokai įspūdingesnius, nei vėjas, lietus ir žaibas, kada nors sukurs.