Kai Nelieka Nieko (✔)

9

Rūšiuodama naujas atvežtas gėles, Klerė po nosimi niūniuoja kažką panašaus į „I dag er en smuk dag“*. Jos energija degančios akys ir jau įpročiu tapęs vis ryškėjančio pilvo paglostymas, priverčia prisiminti Rebeką, kai ši laukėsi Frėjos. Mes buvom tokie chaotiški ir išsigandę, bet pagalvoję apie mažą, mūsų sukurtą žmogutį troškome jam geriausios ateities. Lygiai taip pat, kaip ir Klerė su Eriku. Tikiuosi jiems pasiseks jį ir užauginti.

-Kodėl šypsaisi?- staiga paklausia ji.

-Dėl tavęs.

-Manęs?

-Džiaugiuosi, kad esi laiminga. Tik tiek,- nusišypsau, nusukdamas akis.

-Ačiū, kad visada mane palaikai ir, kad šiaip esi fainas kolega.

-Nepradėk. Gal čia atsisveikinimo kalba prieš išeinant?- dirbtinis mano juokas nuskamba gana tikroviškai.

-Vis tiek, kada nors turėsiu išeiti, bet grįšiu, man čia patinka ir tu neužknisi.

Kai tik atėjau dirbti, Klerė papasakojo apie savo siaubingus, buvusius kolegas. Ji net būtų metusi darbą, bet viskam apvirtus aukštyn kojomis ir man prisijungus prie krautuvėlės ši pasiliko. Kartais, per pietų pertrauką, prie arbatos puodelio, ji vis primena man, kad jie buvo siaubingiausi žmonės sutikti jos gyvenime. Na, galbūt Klerė kiek perspaudžia, bet džiaugiuosi, kad apie mane yra geros nuomonės. 

-O ačiū už komplimentą!- patapšnoju jai per petį, grįždamas prie darbo.

Mintyse vėl atgaminau akimirkas iš Polo kabineto. Viskas nebuvo taip sklandu kaip tikėjausi, bet bent jau gavau tablečių. Deja, nedaug. Turėsiu grįžti, nesklandžiai kartoti pasirodymą dar kartą ir po jo gauti savo atlygį. Gal ir gerai. Gal kitaip ir negali būti? Nesvarbu. 

-Martai! Tau skambina,- paduoda telefoną, kurį kaip visada palieku ne vietoje.

-Olivija,- netyčia perskaitau garsiai su giliu atodūsiu.

-Neatsiliepsi?

-Nežinau, ką su ja kalbėti ir ar turėčiau kalbėti apskritai,- tariu labiau sau nei Klerei.

- Tai atsiliepk ir sužinosi,- greitai išspjauna žodžius lyg beskonę kramtomą gumą, pavartydama akis. Iš to sprendžiu, ją manančią, kad esu bailys. 

-Sveika, Olivija,- įsistebeiliju į fikuso lapus, kurios jau „puošia“ nemenkas dulkių sluoksnis.

-Galvojau neatsiliepsi,- iš keistai skambančio tono nesuprantu, kokios ji nuotaikos, ar tuo labiau, kodėl  skambina.

-Nenorėjau tau... tiesiog...- lyg pritrūkusi oro Olivija nutraukia mano neprasidedančią pasiteisinimų laviną, -Kažkas negerai?

-Gali atvažiuoti?- Olivijos balsas toks silpnas, kad aš vos suprantu jos žodžius. Ji verkia, bet iš visų jėgų stengiasi to neparodyti.

-Aš atvažiuosiu. Palauk. Aš greit.

-Prašau, Martai, man skauda.

-Olivija? Palauk, tau...-pasigirsta automatiniai telefono pyptelėjimai ir daugiau nieko. Tuščia. 

-Klere, Olivijai blogai. Nežinau, kas jai, bet...

-Važiuok, parašyk, jei reikės pagalbos,- nieko negalvojusi, susirūpinusiu žvilgsniu greitai išberia ji.

Kelias iki Klerės namų visai neilgas, bet rodos lyg važiuočiau taip toli, kaip dar niekada nesu važiavęs. Ta, besišypsanti, nuostabiai tapanti mergina, niekada nepasirodė silpna, o tuo labiau palūžusi. Nors... Supynės. Vetsparko parkas. Tada, kažkas jai nedavė ramybės. O aš, visiškas idiotas, buvau susikoncentravęs tik į save. Bet iš kur galiu ją gerai pažinoti, jei pažįstu mažiau nei mėnesį? Kodėl man taip rūpi? 

Išlipu iš mašinos, stipriai užtrenkdamas dureles. Pagrindinės durys plačiai atlapotos. Žengiu vidun, bet Olivijos nematau, tik kažkieno aiškiai užkliudytas kilimas ir kraujo pėdsakai ant koridoriaus sienos. Kraujas? 

-Oli? Kur tu?

Užlipu į antrą aukštą. Melsvos, peršviečiamos užuolaidos nutrauktos, mėtosi ant grindų, prie įėjimo. Tačiau, to, ką pamatau pakėlęs akis nebegaliu paaiškinti. Randu ją miegamajame. Savo pačios lovoje. Kruviną, gulinčią embriono pozoje it mažas šapelis  nupūstas vėjo. Su šviežiais dūriais pilve. Jos ryškiai raudonas kraujas jau spėjo persigerti per drabužius.

-Ej, Oli. Čia Martas,- suimu jos kaklą, pajuntu tylų, vos juntamą kvėpavimą.- Nagi, tuoj iškviesiu greitąją, viskas bus gerai. Drebančiomis rankos išsitraukiu telefoną.

-Nereikia, jie jį nužudys. Jie jį nužudys!- agonijos sužadintas skausmas išeina iš jos, o ašaros plaute plauną krauju paženklintą veidą.

Į telefono ragelį greitakalbe išberiu Olivijos adresą ir pasakau, kas nutiko. Ji žiūri į mane gęstančiu žvilgsniu. Atrodo, kad vienintelis dalykas ko ji nori, tai ne gyventi, o atimti iš manęs telefoną, tačiau pajuda tik jos akys.

-Ką tu padarei...

-Nekalbėk, tyliai sušnabdžu, glostydamas rudus, švelniai banguotus plaukus.

Stipriai užspaudžiu besiplečiančias, raudonas dėmes, viltingai tikėdamasis, bet šiek tiek sumažinti kraujavimą. Kas? Kas jai tai padarė? 

 Atvažiavusios greitosios pagalbos signalas pasiekia mane būtent tą akimirką, kai suprantu, kad prarasti ir ją, būtų nežmogiškas likimo iškrėstas pokštas.

O jei žmogus neturi saugaus prieglobsčio? Jei jis neturi žmogaus, kuris jam jį suteiktų? Kas lieka tada? Lieka akimirkos, kai suvoki, kad prisiminimų neįmanoma atkartoti, įmanoma tik prisiminti. Lieka dainos, kurios nebeskamba taip pat, paveikslai, su vis blankstančiu spalvų ruožu. Lieka ir vakarienės, ir pietūs, netgi sumuštiniai, kurių taip ir nespėjai suvalgyti. Liekame mudu. Akimirkos bėgyje, mirštant saulei, liekame mudu. Žmonės, bandę pradėti gyvenimą iš naujo. Liekame mudu. Nebesupratę, kiek laiko dar liko, liekame mudu.

*„I dag er en smuk dag“- šiandien graži diena.