Kai Nelieka Nieko (✔)

4

Septinta valanda ryto. Važiuoju į darbą. Automobilis lėtai rieda tuščia gatve. Prieš akis liejasi kelio ženklai. Raudonas, išblukęs STOP ženklas siunčia perspėjantį signalą smegenims. Nesustoju. Važiuoju toliau.

 Kiek save prisimenu nemėgau pirmadienių. Papildomo rytinio miego nieku gyvu nebūčiau atsisakęs. Dabar viskas kitaip. Rytais nenoriu miego. Tabletės neveikia taip ilgai, kaip žada jų etiketėse. 

Atsirakinu duris. Numetu juodą kuprinę už prekystalio. Netyčia užkliudau paukštpienę, padėtą ant stalo. Šlykštus augalas: iš žemės išlindęs svogūnėlis primenantis paukščių kiaušinį, o viršūnėje styro keli mėsingi lapai, aprasojantys kiekvieną, mielą rytą. Daugybę kartų sakiau Klerei, kad reikia jį pakeisti žydinčiu jazminu ar sniegžydre, kuri trauktų klientų akį, bet ji užsispyrusi tvirtina, kad jos paukštpienė neša sėkmę visai krautuvėlei. Ginčytis su ja- bergždžias reikalas.

Klerė yra kelias metais vyresnė už mane ir jau dirbo krautuvėlėje, kai aš atėjau. Ir nuo tos dienos ji nepasikeitė. Gelsvi plaukai surišti į kuodelį, mėlyni arba juodi džinsai ir ryškiaspalvės palaidinės, tai buvo jos darbo stilius numeris vienas. Mano manymu, ji priminė pačią krautuvėlę, kuri net žiūrint iš tolo  išsiskyrė iš kitų miestų gėlių parduotuvių. Nudažyta ryškiai geltona spalva, o apačioje mokinių išpieštos gėlės atspindėjo krautuvėlės dvasią.

 Kaip kiekvieną rytą palaistau gėles, apkarpau nudžiūvusius lapus, mat akylesni pirkėjai visada juos pastebi ir sutvarkau, kai kuriuos užsilikusius popierius. Už tai man Klerė be galo dėkinga. Kartais net sutinka padirbėti vietoj manęs, kai prireikia laisvadienio. 

Galiausiai išmetu nulaužtą paukštpienės lapą ir durys palčiai atsiveria įleisdamos gūsį šviežio oro. Pasižiūriu į laikrodį kompiuterio ekrano kampe. Lygiai devynios ryto. Klerė pusvalandį vėluoja, o tai jai tikrai nebūdinga.

-Kas nutiko?- klausiu nužvelgdamas ją.

Plaukai ištaršyti, nugulę ant smėlio spalvos tunikos, o veide sustingusi šypsena. Tarytum užburtos akys žvelgia į mane, kaip į ateivį darantį kažką neįprasto. 

-Klere?

Ji puola man į glėbį, pakšteldama į abu žandus mažiausiai po du kartus. Nežinau, kas jai pasidarė, bet ji atrodo arba pavartojusi arba labai laiminga. 

-Aš laukiuosi!- suklykia man į ausį.

-Oho! Sveikinu! Kiek laiko?- klausiu tikrai nustebęs dėl šios netikėtos naujienos.

Klerė porą kartų minėjo, jog norėtų ateityje turėti vaikų, bet nemaniau, kad tai nutiks taip greitai.

-Manau, kad mėnesį. Įsivaizduok jis toks mažytis,- ji apkabina rankomis pilvą ir žvilgteli į mane lyg laukdama mano reakcijos.

-O Erikas žino?

-Manau, jis pirmiau nei aš sužinojo,- numoja ranka.- Labai norėjo kūdikio,- nusijuokia ji.

-Tikrai džiaugiuosi dėl jūsų,- nusišypsau.

Ji dar kartą mane apkabina.

>>>

Stoviu prie Olivijos durų. Spusteliu kažkada buvusį baltą skambučio mygtuką. Pasigirsta „Jingle Bells“ melodija.

Iš už durų pasirodo Olivija. Ji apsivilkusi žalią suknelę, o plaukus laisvai susirišusi į uodegą. 

-Vis neprisiruošiu pakeisti skambučio melodijos. Tiesiog nekreipk dėmesio,- numoja ranka rudaplaukė.- Aš tuoj, tik pasiimsiu rankinę.

Saulė vis dar aukštai, nors diena jau eina vakarop. Buvęs rytinis vėjas, taip žaidęs su krautuvėlės žaliuzėmis, dabar atrodo nurimęs. 

-Gal nori užeit į kavinę?- paklausiu merginos, kurios mintys akivaizdžiai buvo sutelktos kažkur kitur.

-Gerai, bet tada eikim į Kė, ten skaniausia arbata.

-Geri tik arbatą?- paklausiu.

-Aha, o tu?

-Tu net neįsivaizduoji,- paspiriu akmenuką pasimaišiusį kelyje.

Šioje kavinėje dar nesu buvęs. Skaičiau apie jos atsidarymą ir puikius atsliepimus vietinių naujienų portaluose, bet taip ir neužsukau. Įžengęs į kavinės vidų iš karto pajuntu šviežios kavos aromatą. Kavinės stilius minimalistinis, jokių nereikalingų niekučių čia nėra. Vien šviesūs, daugiausiai rudos spalvos baldai, paveikslai, baras. Viskas išties paprasta, bet skoninga.

Atsisėdame prie staliuko pačiame kampe, prie lango. 

-Čia tikrai visai nieko,- sakau Olivijai, kuri įnirtingai lygina suknelės raukšlę.

-Sakiau tau.

Priėjęs padavėjas teiraujasi, ko norėtume. Pasakau jam, kad noriu stiprios kavos, tuo tarpu, kaip ir žadėjo, Olivija užsisako arbatos, būtent žaliosios.

-Kas?- pastebėjus, kad į ją žiūriu nusijuokia savo žavia, įgimta šypsena.

-Ne, nieko,- nusišypsau ir žvilgteliu pro langą. Keletas žmonių eina gatve. Sustojęs autobusas išleidžia keleivius. Dangus po truputį niaukiasi, gali būti, kad naktį lis.

Padavėjas atneša mūsų karštus gėrimus. Aš iš karto nugeriu gerą gurkšnį kavos.

-Žinai mano kolegė Klerė iš gėlių krautuvėlės laukiasi. Šiandien sužinojau,- šypsodamasis sakau.

-Kaip nuostabu!- ji net suploja delnais nors jos visai nepažįsta.

-Taip, taip ir yra,- pasakau, nežinodamas ką daugiau sakyti.

-O pats norėtum kažkada turėti vaikų, sukurti šeimą?- klausimas nuskamba taip natūraliai iš jos lūpų.

Mano kūnas pašiurpsta. Jaučiu, kaip pirštai patys atsitraukia nuo puodelio, o viduje viskas apsiverčia. Žinojau, kad ji klaus, domėsis. Ji nekalta, kad tai daro. Ji nekalta,- kaip maldą kartoju mintyse.

-Olivija,- nuleidžiu galvą spoksodamas į servetėlę su kavos dėme.- Nemanau, kad kada nors norėsiu šeimos. Apie tai ir norėjau pasikalbėti. Nenoriu, kad tikėtumeisi per daug, na supranti... Aš galiu būti tau draugas, ne daugiau.

Ji stebi mane apstulbusi. Matau, kad jos rankos nevalingai žaidžia su arbatiniu šaukšteliu ir aš noriu prasmegti į žemę. Štai, koks tas jausmas. Įskaudinti, sudaužyti viltis į šipulius, žiūrėti į ašaras, besikaupiančias akyse.

-Kodėl? Bent jau paaiškink. Tu visada vengi tokių pokalbių! Mugėje, kai paklausiau, kodėl nepasitiki žmonėmis, kai kritikavai mano požiūrį į meną. Visada kalbi lyg visas pasaulis būtų juodas. Kodėl nenori kalbėtis apie tai su manimi?- jos žvilgsnis dega, o ta liepsna skirta tik man šioje kavinėje.

-Mano dukra prieš metus mirė. 

Šiais žodžiais patvirtinu faktą. Mirė. Nors niekada neįstengiau jos palaidoti savo širdyje, ten ji visada gyva. 

-Aš atsiprašau, labai atsiprašau,- pravirksta ji.

Ji atsisėda arčiau manęs. Apkabina.

-Nereikia atsiprašinėti.

-Net neįsivaizduoju, ką tu išgyveni, o prišnekėjau tokių nesąmonių.

-Viskas gerai,- tariu jausdamas jos galvą sau ant peties.

Išėjusius iš kavinės mus pasitiko pirmieji lašai nutiesdami kelią lygiai taip pat, kaip raudoną kilimą nutiesia žvaigždėms. Tik viskas ganėtinai liūdniau. Dabar stiprėjantis lietus tikrai atspindi liūdesį besigeriantį į mudu vis labiau ir labiau. 

-Eime pas mane, nenoriu dabar tavęs palikti vieno,- taria ji apkabindama man pečius.

-Man viskas gerai, nesirūpink.

Iš tikrųjų nebuvo gerai. Niekada nepasakoju naujai sutiktiems žmonėms apie savo praeitį. Olivija- išimtis. Bet pasakyti, kas nutiko prilygo nuplėšti pleistrą nuo neužgyjančios žaizdos.

Viskas gerai. Šie žodžiai kaip iliuzija, seniai išnyko. Juos pakeitė skausmas. Skausmas keičia žmones, padaro juos šaltais, žvilgsniu žudančiais sadistais, bejausmėmis marionetėmis. Problema, kad ir jas valdo ne žmogus.