Kai Nelieka Nieko (✔)

8

Priešais mane vaikai, jų skubantys tėvai ir vieniši senoliai, kertantys gatvę įstrižai. Bet iš tikrųjų, priešais  mane yra niekas, visi tie žmonės man nieko nereiškia, tai tik visuma, tik fonas, kuris be pagrindinio objekto nieko nevertas. Žvelgiant iš penkiolikto aukšto jie skruzdės, ieškančios šapelių. Žvelgiant iš penkiolikto aukšto vėjas pučia stipriau. Žvelgiant iš penkiolikto aukšto mane skiria žingsnis nuo mirties. Ar tai ką jaučiu tikra? Baimė pralekianti it greitasis traukinys, tamsa, kurią pernelyg ilgai pažįstu? Visu kūnu jaučiu, kad tai tikra. Žvelgiu žemyn, žengiu žingsnį į orą. Krentu. Mane glamonėja vėjas.

Kritimo jausmas greitai baigiasi, nes viskas, apskritai, baigiasi.

Mano oda pašiurpsta, supratus, kad aplankė košmaras. Dar vienas, bet šis kitoks. Dar niekada nesapnavau savo mirties. Aš atėmiau sau gyvybę. Tiesiog nušokau. Kelias minutes sėdžiu lovoje, kumštyje sugniaužiu antklodės kampą dar ir dar kartą išgyvenu kritimo momentą. Negi galėčiau taip pasielgti iš tikrųjų? Ne kartą galvojau apie tai, bet niekada nesvarsčiau to rimtai. Priežasčių atimti gyvybę daugybė, bet kas tada? Skausmas dingtų? Nieko nejausčiau? Ne. Aš numirčiau su tokiu pačiu skausmu, su kuriuo ir gyvenu. Niekas nepasikeistų, išskyrus faktą, kad būčiau negyvas. Tik tiek.

Likusią naktį praleidžiu būsenoje tarp snūduriavimo ir nuolatinio minčių srauto, kuris braunasi į kiekvieną smegenų giją, kovodamas prieš miegą. Jaučiuosi lyg trečiasis, nereikalingas draugas, bežiūrintis, kaip likę du dalijasi saldainį.

Šiandieną yra paskirtas Polo susitikimas. Daugiau negaliu išsisukinėti, turiu žūtbūt ateiti.

Pastatau automobilį prie pat durų, skelbiančių psichoterapeuto darbo laiką. Nuostabu. Aš ir vėl čia, pagalbos teikimo įstaigoje, kuri nesuteikia pagalbos,- mąstau užversdamas galvą į dangų. Kartais pagalvoju, kad man pagalbos nereikia, nors aplinkiniai su siaubu žiūri man į akis, dievobaimingai, susitarę kartodami, kad naikinu save. Bet kartais tenka gyventi su skausmu, privalome tai daryti, nes tai atsitiko mums, ne pusbroliui ir ne kaimynei už poros kvartalų. Gyvendami tokį gyvenimą, galiausiai mes prisimename, ką reiškia tikrasis gyvenimas.

Vos įėjus į kabinetą, mano šnerves pasiekia japoninių laurenių eterinis aliejus, anot Polo „Nuimantis stresą“. Jis man primena viską, ką palikau šiame kabinete: istorijas, ašaras, nejukias tylos pauzes, mat niekada per daug nekalbėdavau. Net mokykloje klasiokų būriui giriantis apie puikiai praleistas atostogas, ar per Kalėdas gautas dovanas tik linkčiodavau galva. Džiaugiausi savaip, tyliai ir dėl to stengiausi nesukti sau galvos. Man to užtenka ir dabar. Žmonės nori tave girdėti, bet nenori suprasti, ką tu sakai. Ir aš niekada neradau svaresnės priežasties tylėti. 

Šiandien Polas kaip niekad pasitempęs: nusiskutęs amžiną kelių dienų barzdelę, išsilyginęs marškinius, ant kurių apykaklės puikavosi nespėjusių nudžiūti kvepalų purškimo dėmė. Jų kvapas toks aitrus, kad užgožia legendinį eterinį aliejų.

-Negaliu patikėti, kad pagaliau tu čia, Martai,- įdėmus jo žvilgsnis palydi mane iki pat alyvų spalvos, velvetu trauktos sofos.

-Negaliu patikėti, kad jūs dėl to toks laimingas,- sarkastiškai pamėgdžioju jį.

-Martai, kada pagaliau suprasi, kad šios konsultacijos tau reikalingos?

Pro plačiai pražergtas kojas pažvelgiu į žemę, kratau galvą, eilinį kartą nesuprasdamas, ką čia veikiu. 

Šis, iš pažiūros, visiškai nepažįstamas žmogus, žino beveik viską apie mane, bet vis tiek, nei kiek manęs nepažįsta, rodos, nė nesistengia to daryti. Jam tik svarbūs iškelti vienodi „gydymo“ standartai kiekvienam pacientui ir individualumo čia nėra. Nesvarbu, ar tu nužudei žmogų prieš dvidešimt metų, ar išsiskyrei su mergina po savaitės draugystės, Polui svarbiausias jo standartas- visi turi grįžti į gyvenimą laimingi. Kvaila. Tai lyg spręsti tuos pačius uždavinius, nekreipiant dėmesio, jog matavimo vienetai skirtingi. 

-Norėčiau į viską pažvelgti tavo akimis,- po kurio laiko prabyla psichoterapeutas.

Nenoriu suvokti jo žodžių. Ar jam tai žaidimas? Ar jis, apskritai, kažką supranta? Kokioje muilo operoje jis plaukioja?

-Geriau nematyti,- šiurkščiai nukertu, numesdamas žvilgsnį į ošiančią jūrą paveiksle. Kaip dažnai jas įrėmina mažame stačiakampyje, nors jos tokios laisvos, besitęsiančios visą begalybę. Norėčiau ją paliesti, įbesti pėdas į išmestas putas, vėl ir vėl prašančias jūros, jas palytėti. Noriu bent sekundei atsiduoti akinančiam mėliui.

-Martai? Ar girdi mane?- Polas turbūt jau kurį laiką mosikuoja tušinuku man prieš nosį.

-Išrašykite man paroksetino.

-Tu negali tiesiog...

-Baikit, abu žinom, kas padeda ir kas ne.

-Martai, aš negaliu. Tik ne tokiom dozėm ir ne tada, kai ignoruoji paskirtus susitikimus.

-O aš negaliu gyventi, bet gyvenu, net kai dukra mirė, žmona paliko, o žmogus, kurio nepažįstu, bet kažkodėl yra man brangus, dabar įskaudintas dėl mano kaltės ir vienintelis dalykas, kuris leidžia visai tai užmiršti tos sušiktos tabletės!

-Nusiramink,- giliai atsidūsta Polas,- kitas susitikimas trečiadienį, ateik ir įrodyk, kad nori gydytis, o iki tol išrašau minimalią dozę.

Čiumpu receptą iš Polo rankų, vos tik baigus jam rašyti. Suprantu vieną- aš be galo pavargau įrodinėti, kodėl jaučiuosi taip, kai jaučiuosi.

Jaučiu vėją, pučiantį tiesiai  į mano atlapotą krūtinę, regiu žaižaruojančius saulės spindulius, bet iš tikrųjų nejaučiu nieko, o tai baisiausias jausmas. Kuo daugiau galvoju apie tai, tuo tuštesnis jaučiuosi. Nežinau ar egzistuoja dužusios širdies papildymai lyg sudegusių žvakių. Net nežinau ar norėčiau ją pildyti, vis vien nedegs ta pati liepsna. Niekada nebūsiu pilnas, tik vangiai plaukiosiu, o gal kybosiu tarp nesuskaičiuojamų, nuskendusių prisiminimų, traukiančių mane į jų sūkurį.