Kai Nelieka Nieko (✔)

2

Sėdžiu ant suolelio, nuo laiko ir lietaus pajuodusio per daugelį metų. Senelis jį suręstė, kai dar buvau visai vaikas. Matydavau, kaip ne vienas senolis eidamas gatve prisėsdavo ant jo pailsėti, ar skubantys tėvai maitindavo vaikus. Kiekvieną kartą prisėdęs taip ir jaučiu senelio rankas, kruopščiai šlifuojančias pušines lentas.

-Ar čia medus? Noriu paragauti,- matydamas varvantį geltoną skystį paklausiau jo.

-Čia gi pušų sakai,- nuvildėjo senelio juokas, lygtais salselėjo tąkart burnoje, nors medaus taip ir neparagavau.

Šiandien šeštadienis, tad šįryt atsikėliau visa valanda vėliau, leidau sau pasivartyti lovoje nors ir nemiegojau. Galvoje vis sukosi mintys apie laukiantį sustikimą su dailininke. Geriau pagalvojus nereikėjo tai merginai nieko žadėti. Juk dabar ji tikėsis, kad ateisiu, maloniai žarstysiu komplimentus apie jos paveikslus, kad pakviesiu kavos, ir galiausiai tikėsis išgirsti komplimentų apie save. Taip, mūsų vakarykštis pokalbis buvo vykęs, net neprisimenu, kada paskutinį kartą taip lengvai šnekėjau su nepažįstamuoju. Niekada nemėgau daugžodžiauti. Stengiausi išsisukti nuo klausimų apie ateitį, darbą, šeimos kūrimą. Nors atsakymus dažniausiai žinojau ir buvau užtikrintas savo ateitimi, bet vis vien nenorėdavau pasakoti apie tai. Žmonės visada nori žinoti viską, bet kai labiausiai reikia jų pačių pagalbos jie tesugeba savo žodžiais tik dar labiau aštrinti tavo žaizdas.

Prisiverčiu pakilti nuo suolelio. Saulė šį rytą beveik neišlenda iš už debesų. Nors jau birželio mėnuo, bet čia Danijoje niekada nebūna per karšta ar per šalta, o šiandieninis nykus rytas išskėstom rankom kvietė sugrįžti į namus ir pamiršti rudaplaukei dailininkei duotą pažadą. Labiausiai savęs nekenčiau dėl to, kad nemokėjau pasakyti  žmonėms ne. Jie prašydavo- aš duodavau. Jie kviesdavo- aš sutikdavau. Kai pagaliau supratau, kad man nerūpi, ką jie galvoja apie mane ir man nusispjaut į  kvietimus eiti ten, kur niekada pats neičiau, išmokau sakyti ne. Ilgainiui pradėjau sulaukti mažiau kvietimų. Aš užmiršau juos, o jie mane. Liko keli geri draugai, kurie mane suprato. O man to ir užteko. Galbūt tikrai bijau susipažinti su naujais žmonėmis, bet kas jei labiau bijau, kad jie išsigąs manęs?

Pasukęs už kampo išgirstu gerai pažįstamą garsą. Tai mano kaimynė, Alana laisto gėles. Ji yra viena iš tų senučių, kurios niekada nenustygsta vietoje. Jos nepamatysi užsnūdusios žiūrint televizorių, ar ramiai sau mezgant. Nors skūsdavosi prasta sveikata vos mane sutikus vis tiek nenustojo rūpintis savo sodu. Sako „gi ką daugiau veikčiau, jei ne auginčiau savo gėles“, ar „tada suprasi, kad pasenai, kai norėsi du kart apeiti aplink savo sodą, bet sugebėsi apeiti tik vieną“ Vargšelė, bekopianti į aštuntą dešimtmetį senolė visada man buvo lyg tikra močiutė. Kai matydavo be nuotaikos pakviesdavo arbatos savo terasoje ir pats nejučia išliedavau viską, kas guli ant širdies. Turbūt pasauly nėra tiek daug istorijų saugančios saugyklos, kaip ji. Žmonės ja pasitikėdavo, visi būdavo jos draugai, net vaikai ir tie kardavosi jai ant kelių prašydami papasakoti tūkstantį kartų girdėtas pasakas. Susikūprinusi ji nukrato vandens lašus nuo apvalių žiedų, kurie iš šono žiūrint primena rožes. Staiga, lyg pajusdama mano žvilgsnį atsisuka.

-O Martai! Maniau šeštadienį mėgsti ilgiau pamiegoti,- kaimynės rankos tvirčiau suspaudžia rožinio laistytuvo rankeną.

-Na, šiandien man nesimiega. O kodėl jūs laistote vėdrynus, juk šiandien ir taip lis.

-Kai pirkau šiuos vėdrynus pats sakei, jog jie mėgsta drėgmę, taigi manau nepakenks,- senutė nusijuokė iškratydama paskutinius lašus iš laistytuvo.

Alana yra ištikimiausia gėlių krautuvėlės „Himmelblomster“
(„Dangaus gėlės“), kurioje dirbu pirkėja. Pati pirma įsigyja naujai atvežtas gėlių veisles ar skuba gauti konsultacijos dėl jau turimų. Ne veltui jos sodas pelnė gražiausio sodo titulą visoje gatvėje. Žmonės sustoja prie jos išpuoselėto rožyno nusifotografuoti, ar tiesiog pasivaikščioti po žalumos ir žiedų kupiną sodą.