Kai Nelieka Nieko (✔)

7

Išgirstu stiprų beldimą. Persiverčiu per lovą ir prisiverčiu atidaryti duris. Priešais mane stovi Olivija. Atrodo pikta. Jos plaukai susivėlę, o akys laksto po mano kūną it ieškodmos, kur nusitaikyti. 

-Oli...-  nuoširdžiai nustembu ją matydamas, bet staiga ji pertraukia mane, greitai įsmukdama į vidų.

-Ar tu visą dieną miegojai?

Dabar suprantu, ką reiškia tas paklaikęs žvilgsnis. Turbūt vaistai vis dėlto suveikė, nes ji nepratusi manęs matyti apsiblausiuso ir susivėlusio, susipainiujosio tarp dienos ir nakties. 

-Pamelavau tau, šiandien nėjau į darbą,- sakau žiūrėdamas  merginai į akis.

-Užsukau pas tave į darbą, bet radau tik Klerę, ji pasakė, kad šiandien nedirbsi. Išsigąndau ir atėjau pažiūrėti kaip tu,- lyg negirdėjusi mano žodžių beviltiškai dėsto, galiausiai nuleidžia rankas,- Galėjai pasakyti.

-Būtent todėl ir nesakiau, Oli. Nepyk, bet man nereikia tavo rūpesčio ar šito įsiveržimo į namus.

Jaučiuosi šlykščiai, bet ji turi suprasti, kad neketinu jos apkabinti ir pasakyti, kaip man reikia palaikymo. Reikia, bet tik tiek, kiek pasiimu pats, ne tiek kiek ji manosi duosianti. Nekenčiu to perdėto lindimo į namus, galvą ir mano gyvenimą. Jei ji galvoja, kad kartą atsivėriau ir nuo šiol mane pažįsta, tegul galvoja iš naujo. Net jei tai ją įskaudins. 

-Bet tau reikia išlysti iš namų, einam,- paima už rankos.

-Manai žinai, ko man reikia?

Matau, kaip įsitempia jos lūpos, besiruošiančios ginti savuosius žodžius, bet tada kažkas pasikeičia ir jos smakras suvirpa, kol virpulys pavirsta į ašaras.

-Atsiprašau, paliksiu tave vieną.

Švelnus jos balsas nutyla kartu su užtrenktomis durimis. Tu skaudini žmones. Kaip gali taip elgtis? Ji tik nori tau padėti. Kažkas kartoja vėl ir vėl. Neištvėręs trenkiu galvą į duris. Skausmas tuoj pat pasibeldžia ir aš kuo dėkingiausiai jį priimu. Dabar geriau. Be paliovos mane ėdusios mintys pagaliau nutyla. Bet man reikia vaistų. Man jų reikia.

-Sveikas, Polai,- tariu vos nepalaimingai net pačiam pasidaro koktu nuo tokio apsimetinėjimo.- Atsiprašau, kad neatsakiau į skambučius, turėjau daug darbo. Kada gali mane priimti?- sakau prilaikydamas galvą ranka. Velniškai skauda. Net negaliu suprasti, ar tai mano paties išprovokuotas skausmas ar tas kuris visada šalia manęs. Kai tik pradėjau jaust fizinį skausmą jutau jį savo galvoje it pulsuojančią bombą, kuri nusprendžia sprogti ne laiku. Vėliau skausmas apėmė visą galvą, tapo nesuvaldomas atsitiktinės aspirino tabletės, galiausiai pripratau, susigyvenau. Jis mano dalis- negydomas,kaip aš. Apmalšinamas-  visai kaip aš.

-Martai, į susitikimus turi eiti reguliariai,- jis pažįsta mane. Žino,kad man reikia vaistų, o ne švelnaus pokalbio apie ateities kūrimą ir praeities pamiršimą, dar geriau- ištrynimą. Nusišypsau,supratęs, koks jis naivus jei to vis dar tikisi, po metų, kai esu jo pacientas.- Atsiųsiu tau datą žinute.

-Gerai,- ištariu sau, žinodmas, kad kitoje ragelio pusėje manęs jau niekas nesiklauso.

Visada jaučiau, kad Polui nuoširdžiai nerūpėjo mano nenormaliai sudėliotas gyvenimas. Jis tiesiog darė tai, ką ir privalėjo daryti psichoterapeutas: paprastais klausimais siekė išsiaiškinti mano psichinę būklę, kuri neturi apibrėžimo, na o tada paskirti vaistus ir susitikimus. Deja, ties paskutiniu punktu jam nepavyko. Sugriuvo ilgai statyta kortų kaladė, o jis per ilgai ir per kruopščiai ją statė, kad turėtų jėgų pradėti iš naujo. Bet jis tikrai stengiasi, kiti gydytojai nebūtų tokie supratingi ir atlaidūs ir dėl to man jo šiek tiek gaila. 

Likusį vakarą praleidžiu ant sofos, tingiai spaudydamas pultelį, kurio valdomas televizorius niekaip negalėjo pasiūlyti kažko, kas padėtų užmiršti šiandienos dieną. Pasijuntu nebeturintis jėgų daugiau jo kankinti, išjungiu televizorių. Tuščias ekranas primena, kad mano taip pat tuščias skrandis spazmų pagalba reikalaujasi būti užpildytas. Reikėjo suvalgyti Olivijos ryte duotus sumuštinius. Reikėjo pasikalbėti su ja. Reikėjo nekalbėti su ja taip šiurkščiai. Reikėjo. Bet nežinau, ką reikia daryti dabar. 

Užsiplikau stiprią mėtų arbatą ir susitepu sumuštinį. Pro virtuvės langą matyti dangus it nuspalvintas pastelių. Toks ryškus, ir kartu gluminantis savo paslaptingumu. Kiek kartų žvelgta į jį prašant stebuklo, meldžiant surasti išeitį, išsigelbėjimą. Aš buvau ne išimtis- paprastas žmogus meldžiantis išgelbėti savo vaiką. Mano prašymas, malda liko kažkur kyboti tarp dangaus ir žemės ir tada aš supratau, kad dangus nuo žemės niekuo nesiskiria. Tai tik graži metafora, kurios įsikibę laikomės, tik griūvantis pagrindas ir jis vis geriau nei nieko. 

„O Martai, jai dabar geriau. Tavo dukrelė danguje, pavirtusi mažyčiu angelu“. Per Frėjos laidotuves kalbėjo teta. Ji kaip ir visi giminaičiai ir draugai tą dieną guodė mus su Rebeka, tapšnodmai per petį ir nuolat kalbėdami. Daugiau nei pusės žodžių neišgirdau. Jie praplaukė tarytum sulėtintame filme, kur raidės liejasi, o žmonių žvilgsniai pavirsta į kulkas žudančias ir taip jau merdėjančią sielą. Bet juk siela negali mirti? Todėl ją skauda dar labiau.

Išjungiu šviesas. Užtraukiu užuolaidas, pasmerkdamas kambarį tūnoti visiškoje tamsoje. Pasak Polo „Rytojus visada svarbesnis“. Užmiegu su šia mintimi, nelaukdamas rytojaus.

Ir dabar liko tik laikas. Gydantis? Sekundžių bėgyje suteikiantis jėgų? Padedantis užmiršti? Bet kokią formulę, taisyklę duoda laikas? Kokią stebuklingą galią jis yra įvaldęs? Laikas yra ne kas kita, kaip paguoda, trupinėlis vilties, kurios įsikibę laikomės, kad mūsų nenuneštų mintys. Laikas nėra stebuklingas. Laikas negydo. Laikas nepadeda užmiršti. Jis neduoda mums nieko kito, kaip tik galimybę pradėti iš naujo su tomis pačiomis žaizdomis. Ir tai nėra blogai, nes žaizdos tik padaro mus stipresniais, net jei to kaina yra prarastas žmogiškas jautrumas. Skausmas keičia žmones- laikas tik įtvirtina naujuosius mus.