Kai Nelieka Nieko (✔)

10

Klerė laiko mane apkabinusi, ranka raminančiai glosto nugarą. Laukiamojo sienos neturi spalvos, gal todėl, kad nėra ko laukti.

-Kaip tai galėjo nutikti?- spoksodama į sieną, vos girdimai lyg pati netikėtų, pasako ji.

-Ji mirė. Olivija mirė. Klere, Olivija mirė,- neverkiu, neklausinėju, nes nebėra prasmės. Niekam jau nebėra prasmės.

-Martai,- ji prisišlieja prie peties, švelniai priglausdama galvą.

-Aš turiu eiti, pamatyti ją.

Man atveria duris į šaltą, besielę patalpą. Žengiu, bet kojos manęs neklauso. Ar tai prisiminimai? Ar realybė? Gal tai tik grįžimas į praeitį? Toks pats žvilgsnis į mirusį, sušalusį kūną. Į Frėją, o dabar į Oliviją.

-Tik kelias minutes,- užjaučiančiai pasako mane atlydėjusi darbuotoja ir  nuleidžia audeklą nuo moters veido. 

Olivija miega, lygiai kaip miegojo mano Frėja. Dailininkės blakstienos tvarkingai sugulę, veidas baltas. Primena sniegą. Pirštais priliečiu skruostą. Jis švelnus, bet sustingęs. Keista, bet dabar iš jos sklinda tokia didelė šiluma, toks neišpasakytas gėris, koks iš manęs niekada nesklis. Paskutinį kartą pažvelgiu į merginą, kuriai nedrįsau pernelyg ilgai spoksoti į akis, dabar suprasdamas, kad daugiau jų nebematysiu. Į lūpas, kurias norėjau bučiuoti, bet nulenkęs galvą tik žvelgiau kaip jos šypsosi. O žodžiai palikę jos burną sukurpdavo pasakas man, įkvėpdavo gyvybės merdėjančiai sielai. Tie pirštai, kurie sukurdavo po mažytį pasaulį iš naujo ir iš naujo, mirkė dažus, glamonėjo drobes.
Palieku ją priglausdamas savo lūpas jai prie kaktos. Slaugė apgobia ją balta migla, užjaučiamai nulenkia galvą, nuleisdama  akis. Ar tai pabaiga? Ar jis susideda tik iš dviejų dalių? Sustingusio kūno ir palikusio skausmo gyviesiems? Tik tiek? Man to per daug. Neaprėpiu, nematau, negirdžiu, nejaučiu, net verkti nesugebu. Yra išėję ir likę. O jei negaliu pasirinkti kuris iš jų esu aš? Juk nėra tarpinės būsenos, kurioje gali gyventi žmogus, kaip ir nėra gyvenimo be mirties.

Išėjęs iš ligoninės įkvepiu šviežio šalto oro. Pajuntu plaučiuose daugybę šaltų adatų. Veria krūtinę, tik nežinau, kas iš tikrųjų dėl to kaltas. Greitu žingsniu einu link automobilio. Klerė turbūt jau išvažiavo su savuoju, Erikas jos laukia namuose. 

Žinau, kur turiu važiuoti.

Žvelgiu į greitai besikeičiančius vaizdus pro langą. Dangus niaukiasi. Turbūt lis. Lietus nesuprastas. Žmonės bėga nuo jo, slepiasi, paskui prašo atgaivinti. Jei lietus būtų žmogus, jis tikriausiai įsižeistų. Mašinoje šalta. Šiltas oras nepučia pro groteles, nereikia. Tegul būna šalta. 

Šimtas kilometrų prabėga pernelyg greitai ir aš tik vieną kartą spėju pažvelgti į juodą, šaltą daiktą, ramiai gulintį ant keleivio sėdynės. 

Jelingo kapinės vieta, apie kurią norėčiau nieko nežinoti, vieta, kurios niekada nenorėjau pažinti. Tai vieta, kurioje palaidota mano dukra. Įsikišu ginklą į striukės kišenę. Kojomis šnarinu pageltusią žolę, nešienautą jau gerą mėnesį. Tvirtai suku link Frėjos kapo. Prie jo paskutinį kartą mačiau Rebeką. Iš karo po laidotuvių ji išvažiavo. Tepasakė, kad važiuos toli. Štai jis. Šaltas masyvus akmuo, ant kurio užrašytas jos vardas. Vis dar žydi mano pasodintos melsvės, nors šalnos nukando daugumą kitų gėlių. 

Atsisėdu ant žolės, ranka liesdamas dangaus dvynes.

-Dukryte, čia tėtis. Juk tu mane girdi, visada girdėdavai. Ir suprasdavai,- akimis užstringu tolyje.- Frėja, manau atėjo laikas. Laikas susitikti, laikas susitaikyti su savimi. Laikas nustoti būti narkomanu. Atsiprašau.

Išsitraukiu tai, ką tiek laiko nuo savęs ir kitų slėpiau- norą numirti. Aš jaučiu viską, bet tuo pačiu nesugebu reaguoti, nesugebu vertinti tai, ką turiu. Gebu prisiminti tik tai, ką turėjau. Kiekvieną sekundę jaučiau, kad skęstu, kad darosi sunku kvėpuoti, jaučiau druską, graužiančią man akis. O aš vis tiek buvau atsimerkęs. Galbūt dėl to, kad buvo Rebeka, Frėja, Olivija, Alana, Klerė, gyvybė, kurią ji nešioja, krautuvėlė, gėlės. Tai grandinė, kuri mane laikė. Grandinė, kuri sutrūkinėjo skausmingiausiose vietose lygiai kaip širdies raumens įplyšimai- neapsieina be pasekmių.