Cross ✅

22

Teressa*

Pabundu, nuo motociklų garso. Vėl tie bernai, kurie bando sužavėti tas kekšes. Nekenčiu to. Sunkiai atsikėlusi, kadangi vis dar skauda sumuštą kūną, nueinu į vonios kambarį ir užsidedu išdžiūvusius apatinius. Vėl užsivelku chalatą ir nutipenu atgal į kambarį ir užsikaičiu arbatos. Mintys vėl nuklysta prie Logano. Nežinau, bet keistas jausmas, jis man rūpi ir net labai. Nors jis arogantiškas šiknius, bet vistiek moka būti geras. Kartais. Prisėdu ant lovos su puodeliu arbatos ir nugeriu kelis gurkšnius. Kūnas po truputį atsipalaiduoja. Staiga atsirakina durys.

- ko nori Logan.. - buvau bepradedanti klausti, bet išvystu kaukėtus vyrus su ginklais. Metu arbatą ant žemės ir bėgu į vonią, greitai užsirakinu. Bandau skambinti Loganui, bet niekas neatsiliepa, tada surenku policijos numerį.

- skubios pagalbos skyrius, klausau, - atsiliepia dispečerė.

- padėkit, į mano namus įsiveržė kaukėti vyrai su ginklais, panašūs į teroristus, - vos spėju pasakyti, pasigirsta durų daužymas. Tyliai suklinku.

- koks jūsų adresas, - dar spėju išgirsti bet netrukus išlaužiamos vonios kambario durys. Dedu ragelį ir spėju įsikišti savo nedidelį mobilųjį į liemenėlę. Tai veiks kaip sekiklis, galbūt bus lengviau mane susekti. Bandau išlikti šalto proto. Netrukus mane sugriebia vienas iš vyrų. Pradedu klykti ir spardytis, bet jam tai nė motais, staiga jis kažko man suleidžia ir man aptemsta akyse.

Pramerkiu sulipusias akis, atmintis vėl atgyja. Staigiai apsidairau, esu pririšta prie kažkokios kėdės. Iš smarvės spėju, kad tai rūsys arba sandėlis. Bent chalatas užrištas, po juo aš tik su apatiniais. Susigraudinu, už ką aš čia? Mano raudą nutraukia atsidarančios durys. Pro duris įeina egzotiškos išvaizdos vyras, panašus į arabą ar kažką panašaus. Nešinas peiliu ir ginklu. Sulaikau kvėpavimą. Kas bus su manimi? Meldžiu, kad kažkas mane išgelbėtų, dabar turiu daug noro gyventi.

- kas yra Loganas Cross'as? - prakalba jis, girdisi ryškus akcentas. Jis tikrai ne anglas ar amerikietis.

- nežinau, - suburbu. Jis grėsmingai pasilenkia prie manęs.

- juk nenori, kad nuskriausčiau tave? - papurtau galvą.

- gerai, tada klok visą tiesą, - jis šaltai vėl prakalba. Ir ką man sakyt?

- aš nežinau, kas šitas žmogus yra, - sušnabždu. Matau, kaip šis supyksta. Netrukus atriša ir nutraukia nuo manęs chalatą. Spygteliu. Peiliu pradeda vesti per krūtis, kaklą, pilvą.

- ar kalbėsi, ar reikės bloguoju išpešti? - grėsmingai paklausia ir nutraukia vieną liemenėlės petnešėlę.

- ne! Paleisk! - šaukiu, nenoriu būti šitaip išprievartauta. Už ką mane?

- sakyk ką žinai! - sušunka, krūptelnu ir pradedu verkti. Reikia susiimti. Juk mane mušė daugybę kartų, aš galiu tai ištverti. Piktu žvilgnsiu pasižiūriu tiesiai vyrui į akis.

- aš nieko nežinau! - sušunku atgal. Netrukus jis smogia man į veidą. Aptemsta akyse, pradeda spengti galvą. Išspjaunu kraują, kurio pati išsigąstu. Netrukus jis spiria man į pilvą, pereina didžiulis skausmas, senos melynės dar prisideda prie skausmo. Tada seka dar virtinė smūgių, į veidą, kojas, pilvą. Atsijungiu.

Loganas*

Stoviu su vyrais prie Teressos namo ir galvoju ką suknistai daryti.

- alfa, aš golf vienuolika, aptiktas merginos sekimo signalas, - pasigirsta balsas pro radijo stotelę. Nudžiungu. Bent kažkoks siūlo galas. Nuskubu į furgoną, kuriame įrengti radarai, sekimo ir radijo ryšio sistemos. Randu atsiųsta susektą adresą. Tai sandėlis priemiestyje. Pranešęs vyrams, sėdu ant motociklo. Po geros valandos aš jau čia, mano širdis smarkiai, daužosi, aš taip bijau, kad Teressai kažkas gali atsitikti. Sustoju likus trims kilometrams iki objekto, jų sekimo sistemos gali mane anksčiau laiko užfiksuoti. Netrukus pasirodo ir mano kariai.

- vadovybė liepė, kad pristatytumėme kuo daugiau gyvų teroristų, šaudykite tik būtinu atveju, būkite atsargūs, šaudykite migdomųjų strėlytes ir Tepadeda mums Dievas, - padrąsinu vyrus kaip visada. Netrukus išjudame, pritūpiu ir kone sėlinu objekto. Užsidėjęs žiūronus pastebiu pirmuosius teroristus. Į juos šaunu migdomųjų strėles, jie nukrenta. Apsupame pastatą. Prilipdau sprogmenis prie durų ir tyliai vedu laidus. Tuoj išgelbėsiu tave Teressa.

Teressa*

Mane perlieja šaltas vanduo, staigiai pramerkiu akis.

- dabar kalbėsi? - prieš mane stovi tas pats vyras.

- juk sakiau, aš nenutuokiu apie ką jūs kalbat, - išdžiūvusia burna vos pralemenu.

- imsimės dar nemalonesnių priemonių, - vyras kraupiai išsišiepia. Pradeda vilktis švarką, po to maikę. O Dieve. Tik ne tai. Kaip žvėris pripuola prie manęs ir ima grabalioti mano kūną. Vis kūkčioju, bet tai nieko negelbsti. Netrukus jo šlykščios lūpos įsisiurbia į manąsias. Mane supykino. Įkandu į lūpą ir jis staigiai nuo manęs atsitraukia. Sulaukiu antausio. Jo rankos jau atsiranda po liemenėle. Iškrenta mano paslėptas telefonas. Matau kaip vyro akys pasidaro juodos. Jis kažką sušunka arabiškai ir toliau tęsia darbą.

- tu kale, gudri esi, bet dabar atsiimsi, - sugriežia. Nuplėšia nuo manęs liemenėlę ir ima visaip minkyti mano krūtis. Vis verkiau, jau nusiteikiau blogiausiam. Staiga sprogsta durys. Pro jas įsiveržia daug karių. Matosi, kad jie ne teroristai, pastebiu tai iš antsiuvų. Į mane pradeda šviesti ginklų lazeriai ir žibintuvėliai. Prisimerkiu. Taip gėda, aš tik su apatiniais, mano krūtinė visiems šviečia. Išgirstu šūvį, mane grabaliojęs vyras susmunka. Suklinku. Prie manęs pribėga vienas iš karių, veido nematau, jis visas užsimaskavęs. Susigūžiu.

- viskas gerai, nebijok, - išgirstu pažįstamą balsą.

- Loganai? - viltingai paklausiu.

- taip mažute, eikš, - persimetęs ginklą per petį, jis pakelia mane kaip nuotaką. Pribėga kitas karys ir užkloja mane kažkokiu pledu. Nusišypsau jam lyg sakydama "ačiū", jis linkteli ir nubėga prie kitų. Su šita uniforma Loganas atrodo daug grėsmingesnis, visi šie vyrai atrodo grėsmingai. Nors ir žinau, kad viskas tik per Loganą, bet negalėjau ant jo pykti. Jis išgelbėjo mane. Netrukus man vėl pradėjo temti akyse, bet prie mano burnos buvo pridėtas buteliuko kaklelis ir mano gerkle pratekėjo vėsus vanduo. Pasijaučiau geriau. Tasai karys sušnabždėjęs " tu sveika, viskas bus gerai" nubėgo. Loganas mane nunešė forgoną  ir atsisėdo su manimi ant rankų. Kažką kalbėjo į radijo stotelę, bet aš nelabai kažką supratau. Patrakiau audinį nuo veido ir švelniai lūpomis priliečiai jo lūpas. Švelniai pabučiavau ir vėl atsitraukiau. Jis nustebo, bet nusišypsojęs užsitraukė audinį ant veido ir prispaudė mano kūną šalia savo savo. Jaučiausi saugi.