Cross ✅

32

Teressa*

Iš miegų mane pažadino telefono skambėjimas. Nedaug filmo spėjau pažiūrėti, greitai užmigau. Apsimiegojusiomis akimis ieškau telefono, jis guli ant žemės, turbūt pati netyčia numečiau.

- klausau, - vis dar apsimiegojusi atsiliepiu, numeris nepažįstamas.

- Teressa Todd? - pasigirsta žemas, grėsmingai skambantis balsas.

- taip.

- esu Logano partneris, jį rimtai sužeidė... - telefonas iškrito man iš rankų? Tikiuosi, jis ne... Ne! Jis gyvas, tikrai. Drebančiomis rankomis vėl priglaudžiu telefoną prie ausies.

- kur jis dabar? - tiek tesugebu paklausti. Tikiuosi, kad jam viskas gerai.

- jis San Paulo ligoninėje, - praneša ir padeda ragelį. Visai kaip Loganas, jie tokie išsamūs. Greitai nubėgu iki spintos, išsitraukiu mėlynus džinsus ir apsimaunu juos. Užsimetu juodą megztinį. Šukomis bėgdama iš kambario peršukuoju plaukus. Pagriebusi telefoną bėgu prie išėjimo. Kvaišą, juk nieko namie nėra. Pastebiu, kad apsauginiai jau grįžę, neglojau, kad kada taip džiaugsiuosi juos pamačiusi. Vairuotojo niekur nematau, tikiuosi vienas iš apsauginių nuveš mane. Tikiuosi. Praveriu namų duris ir išeinu į lauką, gana žvarbu, megztinio tuoj nebeužteks. Pribėgu prie apsauginių būdelęs. Nustembu, nes čia kiti vyrukai, nei aną kartą.

- Cross'as San Paulo ligoninėje, man reikia, kad nuvežtumėte mane, prašau, - kone maldauju. Jie abu susižvalgo ir linkteli. Nueiname iki juodo Bentley automobilio. Įlipu į galą, netrukus įlipa vienas iš apsauginių, juodi akiniai slėpė akis, sunku buvo nusakyti jo veidas, jis tiesiog labai griežtas ir gana jaunas. Atrodė važiavome visą amžinybę, kol prieš akis atsiverė ligoninės užrašas.

- ačiū, - padėkoju.

- turiu eiti su jumis, panele, turiu vykdyti pono Cross'o įsakymus, - ištaria. Kaip gi nebūtų Loganas, jei nenusamdytų mane sekančių žmonių. Neturėjau nei noro, nei laiko aiškintis. Išlipau iš automobilio, paskui mana vyras, kuris uždengti galėtų kokias dvi moteris savo ūgiu ir kūno sudėjimu. Įžengiame į pastatą, mane pasitinka sutrikę žmonių žvilgsniai. Atrodžiau, kaip kažkoks labai svarbus asmuo, bes vaikščiojau su apsauginiu. Priėjusi prie registratūros, paklausiu, kuri Logano palata. Gavusi informaciją nieko nelaukdama kone bėgu link reikiamo aukšto. Užkilusi liftu į trečią aukštą, ieškau 302 palatos, kurią nurodė registratūroje. Pamatau prie palatos durų daug vyrų, tai turbūt jo būrys, keista juos matyti be uniformų.

- Teressa? - kažkoks rudaplaukis prieina prie manęs. Atrodė vyresnis už Loganą, plačių pečių ir raumeningo kūno. Nors ką aš čia šneku, visi šie vyrai taip atrodo, kaip nuo podiumo nulipę.

- taip, - atsakau, noriu greičiau išvysti Loganą.

- jis buvo sužeistas peiliu į pilvą, neteko daug kraujo, bet gyvybei pavojaus nebėra, - man net lengviau pasidarė išgirdus šiuos žodžius. Linktelėjau ir palenkiau palatos durų rankeną. Išvydau išbalusį Logano veidą, akys užmerktos, palatoje girdisi tik aparatų pypsėjimas. Pirštais nubraukiau užkritusius plaukus, dabar jis neatrodė grėsmingas. Suprantu tai jo darbas, bet kiekvieną kartą rizikuoti gyvybe? Negalėčiau taip gyventi.

- Tessa? - iš apmąstymų mane grąžina kimus juodaplaukio balsas.

- tu atsibudai, - nusišypsojau ir prisiglaudžiau prie jo spontaniškai. Greitai atsitraukiau, supratusi, kad jam skauda.

- gali atnešti vandens? - paprašė ir apžvelgė palatą ir aparatus prie kurių jis prijungtas. Paprašiusi seselės stiklinės vandens, ją gavau ir nunešiau Loganui. Balsas kiek atsigavo po atsigėrimo.

- kas nutiko? - nepagalvodama paklausiau. Kvaiša tu, jis apie tai dabar mažiausiai nori galvoti. - Atsiprašau, nereikėjo klausti, - nervingai priduriu.

- mane padūrė, kai to nesitikėjau, - ištarė ir nusuko akis į sieną.

- man baisu, kai tu šitaip rizikuoji gyvybe, - sunerimusiai ištariu, Loganas tik nusišypso.

- malonu žinoti, kad rūpiu tau, - su sarkazmo gaidele ištaria. Nebūtų jis.

- nepraleidi progos įkasti man, ane? - suraukiu antakius.

- Tau? Niekada, mažyte, - mažyte? Mane užplūsta gėda, kai jis taip mane vadina.

- kaip jautiesi, - nukreipiu temą vis dar rausdama iš gėdos.

- gerai, - paprastai atsako. Tikėjausi kažko daugiau. Atsisėdu ant šalia esančio krėslo. Ir įsistebeiliju į aparato rodmenis, ausyse vis girdisi tas pypsėjimas.

- kada tave išleis iš ligoninės? - pasiteirauju.

- pagal juos aš čia turėčiau gulėti savaitę, bet už gerą pinigų sumą mane paleis ir šiandien, - mirkteli. Jis visai nesaugo savo sveikatos, juk jam dūrė į pilvą!

- tu turėtum ilgiau gulėti ligoninėje. Kas jei namuose tau prasidės kažkokios komplikacijos? - susiraukiu.

- nieko man neatsitiks, - sumurma ir pamažu atsisėda. Stebiu jo stipriai sukąstus dantis, jam tikrai skauda. Bet tas šiknius nepripažįsta, kad jam skauda.

- aš juk matau, kad tau skauda, - ironiškai šypteliu ir sukryžiuoju rankas.

- aš irgi matau, kad man neskauda, - nusišypso. Tikras storžievis! 

- puiku, tai tada aš jau eisiu, - atsistoju nuo krėslo.

- Teressa, nebandyk mano kantrybės, - sugriežia.

- eik šikt, tau gi neskauda, - iškišu liežuvį.

- tas liežuvis galėtų naudingesnį darbą atlikti, - pakilnoja antakius.

- Loganai!

- gerai, jau gerai, tyliu, - iškelia rankas į viršų. - eikš pas mane, - pakviečia ir patapšnoja vietą šalia savęs. Kiek dvejoju. Bet galų galiausiai pasiduodu ir atsiguliu šalia. Loganas apsiveja savo rankomis mane ir aš padedu savo galvą jam ant krūtinės.

- dabar tikrai greičiau pasveiksiu, - sušnabžda Loganas. Žvelgiu į baltas palatos sienas, prieš mus kabo plokščiaekranis televizorius. Daugiau čia nieko nėra apart spintelės, lovos ir krėslo. Nors palata gana didelė. Nieko neatsakau tik toliau guliu, net nenumanau kiek dabar valandų, bet kažkaip nebesvarbu kai jaučiu šalia savęs tvirtą Logano kūną.

- kai grįšime, būtinai reiks imtis rimtos praktikos, kad kuo daugiau išmoktum, - išgirstu žemą balsą.

- šaunu, pas tave praktiką atlikinėti jau ne taip ir blogai, - nusijuokiu ir imu braižyti mažus ratus ant Logano krūtinės, kurią dengia Ligoninės chalato audinys.

- kaip gi, man turėti tokią gabią praktikantę, kuri gabi visose srityse, vienas malonumas, - jo krūtinė suvibruoja nuo juoko.

- šikniau, tu, - nestipriai kumšteliu į šoną. Jaučiuosi laiminga būdama su šiuo arogantišku pasipūtėliu, bet vis bijau, kad kažkurią dieną galiu jo netekti.

- prižadėk nepalikti manęs, - tyliai sušnabždu.

- aš nemirtingas dėl tavęs, - šnabždesys suvirpina ausį. Bandau nuvyti baimės ir nerimo jausmą , bet vis sunkiau tai padaryti.