Tėvo nuodėmės (✔️)

I

Tai buvo sapnas. Aš ėjau keliu,
Nerasdamas savęs, pro milžinus medžius.
Išblyškęs vėjas, žaisdamas šaltais plaukais gėlių,
Man plėšė drabužius skurdžius.

Laukai man šaukė: - Kur eini!
Kiekvienas kelias nuveda, kur dar nykiau.
Nejau ir ši pavasario diena švelni
Nuves tenai! - Ir aš ilgai verkiau.

- Alfonsas Nyka-Niliūnas „Kelias"

Ji susimąsčiusi žvelgė į gelsvą popieriaus lapą. Nuo prakaituotų pirštų jis sumirko, kraštai užsilenkė, o rankoje laikoma plieninė plunksna nevalingai drebėjo, tačiau nepalietė šiurkštaus paviršiaus. Suraukusi antakį mergina spoksojo į netoliese stovinčius eilute susodintus beržus, stebėjo lėtai šnarančius smulkučius ant šakų prisikabinusius lapus, šiltos pavasarinės saulės apšviestus baltus jų kamienus. Pasikasiusi gelsvus, netvarkingai surištus plaukus ir vis dar neatitraukdama akių nuo gerai pažįstamos augmenijos mergina kreipėsi į šalia sėdintį ir ją stebintį palydovą, tas atsigulęs ant žolės ir atsirėmęs prie medžio dantyse sukiojo nuskinta smilgą ir plačiai šypsojosi:

— Edvardai, tai nėra taip lengva, kaip man sakei... aš nieko nesugalvoju... mano galvoje tiesiog tuščia...,— bambėjo ji.

— O ar būtina dabar galvoti? Tau tereikia aprašyti tai ką matai, čia mąstymo nereikia,— nukandęs pusę smilgos atsakė jis.

— Tačiau ir tai nėra lengva užduotis! Aš matau tik keletą medžių, ant jų šakų žalius lapus... negi tai galima aprašyti? Negi tai kažkam bus įdomu?,— numetusi drėgną popieriaus lapą rėžė ji.

Vaikinas atsisėdo ir įbedęs rimtą žvilgsnį į merginą bandė kuo aiškiau viską jai paaiškinti:

— Aš žinau, kad tu matai ne vien žemėje augančius pagalius ir šakas pilnas lapų, tu esi be galo pastabi ir jautri, tik varžai save. Jei nori parašyti įdomią knygą, privalai išmokti aprašyti gamtą, supančią aplinką, tai labai svarbu antraip tavo kūrinys bus paviršutiniškas, nerealus, netikras, skaitytojas neįstengs įsivaizduoti tavo pasakojamos istorijos, neįsijaus... gamta yra labai turtinga vaizdais, tad geriau įsižiūrėk, įsijausk į jos ritmą, mažiau galvok, daugiau jausk širdimi.

Mergina giliai atsiduso, prisiartino prie kompaniono ir apdovanojusi nuoširdžia šypsena kalbėjo toliau:

— Tikriausiai tu teisus, aš save varžau...

— Visada aikčioji pamačiusi saulėlydį, klausydama paukščių giesmių, gėrėdamasi obelų žydėjimu, o dabar sakai, kad nieko įdomaus ir gražaus nematai... tai man neįtikima...,— nusikvatojo vaikinas.

Abu jaunuoliai įsispoksojo į juos supančią ir grožybių pilną gamtą, tylėdami gėrė į save įvairius vaizdus, analizavo patiriamus jausmus.

Edvardas ir Flavija draugai nuo pat vaikystės. Susipažinę pradinėje mokykloje jiedu neišskiriami iki šiol. Tačiau graži ir ilgaamžė draugystė neišvengdavo sunkumų. Edvardas kilęs iš skurdesnės šeimos, nei Flavija. Jo šeimai reikėjo labai daug dirbti, kad gabus vaikinas turėtų galimybę mokytis vietiniame universitete ir išpildytų savo svajonę tapti literatūros ir kūrybinio rašymo specialistu, tačiau, kad ir kaip sunkiai dirbo savo uždirbtais pinigais vis tiek negalėjo išleisti sūnaus į mokslus,  bet netikėtai Edvardo gyvenime nutiko stebuklas, jį remti panoro turtingas aristokratas susižavėjęs jaunuolio talentu, o Flavija gimusi ir augusi pasiturinčioje, tris gamyklas valdančioje šeimoje turėjo susitaikyti su tuo, jog tėvas niekada jos neleis mokytis nepelningos profesijos. Rašytojai anot jo yra tinginiai, sunkaus darbo ir atsakomybių vengiantys žmonės ir jo dukra niekada tokia netaps. Todėl mergina nesimokė jokiame universitete, nes be rašymo, kitos sritys jai nebuvo įdomios.