Tėvo nuodėmės (✔️)

XVI

Užsidaręs savo kambaryje Edvardas atsigulė į miegamojo lovą ir užsidengęs rankomis veidą ilgai gulėjo nejudėdamas. Nenusimovęs batų, nenusirengęs švarko, net su skrybėle jis trynė skruostus, kaktą, kol šios paraudo, pradėjo perštėti. Galiausiai numetęs skrybėlę ant netoli stovinčios kėdės, atrišęs batraiščius ir nusviedęs batus į kampą vaikinas atsisėdo ant lovos krašto ir lėtai segiodamas švarko sagas spoksojo į vieną tašką, kai nusirengė švarką, ėmėsi segioti marškinių, tačiau vos ranka pasiekė pirmąją sagą jaunuolis susiraukė ir susiėmęs už galvos susirietė. Koks aš buvau šiandien kvailys! Flavija pagalvos, kad visiškai išprotėjau, bet jei sužinotų, kodėl taip elgiuosi gal net atsiribotų nuo manęs...

Jau seniai Edvardas jautė ne tik draugiškus jausmus Flavijai, tačiau visada mokėjo juos slėpti ar bent protingai išsisukti vos šiems išlindus į šviesą, bet tai, kas įvyko bibliotekoje tapo nekontroliuojama ir jei ne Flavijos pastangos išskirti du vyrus įdomu, kaip viskas būtų pasibaigę. Slėpti vis stiprėjančius jausmus pamažu tampa vis sunkiau, o ir apsimetinėti vaikinas nejaučia noro. Bet vis stiprėjanti baimė, jog mergina, kurią jis besąlygiškai myli gali nejausti to paties uždarė įsimylėjėlį į panikos, abejonių, įvairiausių teorijų kūrimo kambarį, kuris su kiekviena diena tampa vis labiau slegiantis.

Kiekvieną kartą, kuomet Edvardas susitikdavo su Flavija jis analizuodavo damos elgesį, žvilgsnį, kūno kalbą, daugiau, nei draugiškų jausmų jam nepavyko aptikti ir tai varė į neviltį, jau daug kartų vaikinas norėjo prisipažinti savo jausmus, bet baimė tokiu prisipažinimu nutraukti ilgus draugystės metus sustabdė nuo šio žingsnio ir toliau teko kentėti slaptos meilės kančias, kurias bent trumpam nuramindavo viltis, kad pamažu daugiau laiko praleidžiant su drauge, jam pavyks sužavėti mylimąją ir galbūt ji įsimylės jį. O jeigu ji Edvardą laiko savo broliu ir neįsivaizduoja karštesnės meilės nei broliškos?

Grįžęs prie marškinių sagų ir jau mikliau jas atsegęs ištraukė iš kelnių sukištus kraštus, o tada vėl atsigulęs atgal į lovą paniro į mintyse kuriamas svajas. Čia Edvardas ir Flavija buvo kartu, čia nebuvo nedoro merginos tėvo, kuris galėtų sutrukdyti judviejų laimei, čia nebuvo nė vieno pikto linkinčio žmogaus. Tik jis ir Flavija, ir jų vaikai.

Edvardas ėjo takeliu vedančiu gamtos apsuptyje stovinčio nedidelio namo link. Pamažu temo. Rudenėjanti gamta tyliai šnarėjo šalto vėjuko liečiama. Ant mažyčio kalniuko stovintis statinys rodė kelią namo pro langus sklindančia šviesa, o pro kaminą rūkstantys dūmai pranešė, kad namuose bus šilta ir jauku, nes mylima žmona kūrena krosnį.

Vos palietęs durų rankeną vyras išgirdo viduje krykštaujančių vaikų juoką, akimirką pasiklausęs, tėvas atidarė duris ir buvo pasitiktas trijų gražiausių kūrinių, kuriuos jam teko laimė sukurti su mylima žmona - du berniukai ir vienintelė dukra, visi turintys tiek motinos, tiek tėvo bruožų, laimingi, nes dar maži ir tikrojo gyvenimo dar nepažinę. Šalia stovėjo plačiai išsišiepusi Flavija, su melsva prijuoste, įraudusiais nuo krosnies žandukais, spindinčiomis iš laimės akimis pamačius iš darbo sugrįžusį vyrą.

Vaikinas staiga nuščiuvo. Kodėl savo svajonėse Flaviją paverčiau panašią į savo motiną? Pasitrynęs akis ir išmetęs iš galvos neseniai sukurtą svają jis ėmėsi kitos, kiek kitokios, nei buvo ši.

Edvardas nedrąsiai žengė į Gerardo Benklio namus. Lėtai žingsniuodamas pasiekė svetainę, tenai gurkšnodamas brendį sėdėjo pats namų šeimininkas, prieš jį grakščiai koją ant kojos susidėjusi Melanija, Flavijos čia nebuvo. Keista... Kur ji?:

— Laba diena, pone Benkli, ar Flavija namuose? — atsikrenkštęs nutraukė tylą jis.

Gerardas mikliai atsisuko į netikėtai pasirodžiusį svečią, nurijęs stipraus gėrimo gurkšnį nuoširdžiai šyptelėjo:

— Labas, Edvardai, aišku, kad Flavija namie, tuoj liepsiu tarnaitei ją pakviesti, o kodėl tu toks išbalęs? — atsistojęs ir priėjęs arčiau pasiteiravo jis.

Kaip tik tuo metu į svetainę vos išgirdusi Edvardo balsą atskuodė Flavija. Laiminga, plačiai išsišiepusi, rodos niekada liūdesio nepažinusi. Pribėgusi prie draugo stipriai apkabino, o susitikusi su meiliomis tėvo akimis džiaugsmingai sušuko:

— Edvardai, kaip malonu tave čia matyti! Bet kodėl tu toks išbalęs?— nesuprato ir ji.

— Na... aš...,— mykė vaikinas.

— Prisėsk berniuk,— paragino ponas Benklis, Melanija pasodinusi šalia savęs svečia nelaukusi įpylė į stiklinę stipraus gėrimo, kad vaikinas nors kiek atsigautų, tačiau Edvardas atsisakė gėrimo ir ėjo prie reikalo.

— Aš atėjau su reikalu... todėl labai jaudinuosi...,— stengdamasis nesusitikti su Flavijos žvilgsniu prakalbo jis.

— Na, koks tas reikalas? Mes nekantraujame sužinoti?— įsiterpė Melanija.

Edvardas liežuviu suvilgė suskeldėjusias lūpas, giliai atsiduso ir pažvelgęs į akylai ją stebinčią Flaviją tarė:

— Atėjau prašyti Flavijos rankos... noriu, kad ji taptų mano žmona...

Visi pašoko iš vietų, Gerardas Benklis sušuko iš laimės, Flavija pravirko, o Melanija stipriai apkabinusi seserį sveikino su sužadėtuvėmis. Edvardas supratęs, kad pagaliau išdrįso paprašyti mylimosios rankos pralinksmėjo...

Gaila, tačiau tai tik svajonė, kuriai vargu ar įmanoma išsipildyti. Sugrįžęs į realybę Edvardas jausdamas kartėlį, kad realiame jo gyvenime tokie stebuklai tikrai neįvyks, o ir Gerardas Benklis tokiu geru tėvu tikrai netaps, vaikinas giliai atsiduso ir susisukęs į paklodę mintyse įsivaizdavo šalia jo gulinčią Flaviją. Kaip dabar norėčiau, kad būtum šalia manęs... Norėčiau paglostyti tavo gražius plaukus, švelnius skruostus... stipriai apkabinti ir nepaleisti...

Supratęs, kad užmigti nepavyks Edvardas atsikėlęs nužingsniavo svetainės link, tačiau nesitikėjo rasti dar nemiegantį Beną, skaitantį kažkokią knygą ir gurkšnojantį stiprųjį gėrimą:

— Nesimiega, berniuk?— neatitraukęs nuo knygos akių paklausė jis.

— Kaip ir jums,— priešais ant sofos atsisėdęs atsakė vaikinas.

— O kaip sekėsi šiandien bibliotekoje su Flavija? — užlenkęs puslapio kraštą užvertė knygą ir padėjęs į šoną sužiuro į akis nuleidusį Edvardą.

— Galėjo būti ir geriau...,— tyliai sušnabždėjo.

Benas plačiai nusišypsojo, įpylė vaikinui į kitą stiklinę gėrimo ir įteikęs į rankas maloniai tęsė pokalbį:

— Aš pastebėjau, kad kažką jauti tai merginai...

Edvardas sunkiai nurijo gurkšnį.

— Nemoki to slėpti, bent nuo manęs, o ar Flavija tai supranta, kol kas sunku pasakyti, bet aš manau, kad ji taip pat tau neabejinga,— stebėdamas kaip keičiasi vaikino veido mina dėstė Benas.

— Kodėl manote, kad ji man neabejinga?— nedrąsiai pasiteiravo Edvardas.

Benas užsikėlė koją ant kojos, įsipatoginęs sofoje jis paaiškino savo pastebėjimus:

— Moters akys viską išduoda...

— Akys gali ir meluoti...,— susiraukė vaikinas,— aš tiek laiko kenčiu slėpdamas savo jausmus, bijau prisipažinti, nes jaučiu, kad ji man to paties nejaučia, o kas jeigu savo prisipažinimu nutrauksiu mūsų draugystę? To aš tikrai neištverčiau...,— sielvartavo Edvardas.

— Vienintelė galimybė išsiaiškinti jos jausmus, tai atviras pokalbis. Privalai jai prisipažinti, antraip ir toliau gyvensi nežinomybėje. Be to bus tam labai palanki proga, ruošiu savo kūdikio sutiktuvių puotą,— pasišaipė pabrėždamas žodį „savo",— jos metu bus tikrai tinkamas metas tai prisipažinti, o man susitvarkyti sudergtą reputaciją,— nusijuokė Benas.

Vaikinas susimąstė:

— Taip... jūs teisus... laikas imtis veiksmų ir sužinoti tiesą...