Tėvo nuodėmės (✔️)

VIII

Vos išaušus naujai dienai Flavija iššokusi iš lovos pribėgo prie veidrodžio ir šukuodama plaukus džiaugėsi, kad tėvas ir sesuo šiandien visą dieną lindės gamykloje, o tuo tarpu jai pavyks susitikti su Edvardu ir smagiai praleisti laiką, pakalbėti su pasiilgtu draugu, nors jį matė vos prieš kelias dienas. Susirišusi netvarkingą kuodą ir pažnaibiusi pirštais skruostus, kad šie bent kiek paraustų mergina plačiais žingsniais priėjo prie drabužių spintos ir keletą minučių liesdama kiekvieną suknelę svarstė, kuri labiausiai patrauktų Edvardo akį, rinktis labai daug iš ko nebuvo, visos spintoje glūdančios suknios jau begalę kartų nešiotos, geriausio draugo matytos, tad kažkuo nustebinti ji negalėjo, pagalvojusi, kad kada nors reikės pasimokyti siūti ir pačiai atnaujinti senas sukneles, Flavija išsirinko šviesiai pilkos spalvos siaurą ir ilgą sijoną, apsivilkusi baltus marškinius ir susikišusi į sijoną ant viršaus užsimaukšlino panašios spalvos švarką, pasitaisiusi apykaklę ištiesė nugarą ir žvelgdama į savo atvaizdą veidrodyje susiraukė. Atrodau siaubingai!

Nusisukusi nuo veidrodžio Flavija pastvėrė ant kėdės atlošo kabančią plačią ir gėlėmis viršugalvyje papuoštą skrybėlę, užmetusi ant galvos išslinko iš namų, prieš tai įsitikinusi ar tikrai namuose nebėra tėvo ir sesers Melanijos, apvaikščiojusi visus kampus ir neradusi jų mergina kuo greičiau išskuodė jos ir Edvardo susitikimo vietos link.

Eidama pievos takeliu į neapsakomo grožio gamtos oazę, kurioje rašymo pamokas jai vedė Edvardas mergina be perstojo dairėsi ieškodama ateinančio draugo, tačiau niekur nepastebėdama gerai pažįstamos žmogystos Flavija atsisėdo ant žolės ir pagalvojusi, kad draugas šiek tiek vėluos, bet tikrai ateis nusiskynusi ryškiai raudonos spalvos dobilą ir įtraukusi maloniai saldaus jo kvapo laukė pasirodant Edvardo. Bet laikas slinko, merginai pabodo sėdėti ir laukti, draugas iki šiol nepasirodė, dangų aptraukė pilki debesys pranešdami, kad reikia trauktis, kol lietus neužklupo jos pievoje sėdinčios. Flavija nenorėjo grįžti namo juolab tada, kai jautė nepaaiškinamą nerimą, o širdis smarkiai daužėsi krūtinėje skatindama ją išsiaiškinti, kodėl Edvardas nepasirodė. Paklausiusi širdies mergina nuskuodė vaikino namų link, kone bėgdama ir dusdama pralenkė lėtai žingsniuojančius miesto gatvėmis žmones, prapliupęs rytinis lietus merkė skubančios Flavijos skrybėlę ir drabužius, tačiau tai nesutrukdė jos eiti, kol galiausiai priėjusi prie medinio ir neįprastai tylaus namo, nes kai paskutinį kartą čia buvo Edvardo pakviesta, jau iš tolo girdėjosi Palmerių šeimos balsai, dabar tylos sukeltas šiurpulys perbėgo šlapiu merginos kūnu.

Atvėrusi neužrakintas duris Flavija lėtai įėjo vidun, prieblandoje paskendęs namo vidus neišleido nė garso, kartais sugirgždėdavo grindys merginai žengiant. Dairydamasi į visas puses ji nesuprato, kur visi Palmerių šeimos nariai dingo ir kodėl čia taip tylu, kur dingo Edvardas?

Pro mažytį virtuvės lango plyšį skverbėsi vanduo, lauke stipriai lijo, išsigandusi netikėtai kilusio garso Flavija atsisuko lango pusėn ir įsitikinusi, kad tai sukelia lietus giliai atsiduso ir toliau akimis narstė draugo namus.

Pasiekusi kito kambario duris net nesudvejojusi mergina pravėrė jas ir pamačiusi kraupų vaizdą atšoko toliau, sugniaužusi kvapą sustojo stabo ištikta. Miegamojo viduryje atsisėdęs ant grindų ir suėmęs nuogas kojas sėdėjo Edvardas, vaikino veidas pabalęs, aplink akis pajuodę, jis žvelgė į priešais lovoje gulinčią motiną, už jo gulėjo peršauta galva sesuo, šalia savo lovos kraujo klane paskendęs tėvas, o nebylus motinos kūnas tįsojo paraudusioje nuo raudono skysčio lovoje. Vaikinas nepastebėjo netikėtai aplankiusios viešnios, atsiribojęs nuo šio pasaulio stebėjo amžiams nutilusius šeimos narius. Flavija susiėmusi už burnos garsiai suaimanavo ir atkreipusi draugo dėmesį suklupo šalia jo:

— Dieve brangus, Edvardai, kas čia nutiko?,— raudodama ir rydama nesulaikomas ašaras paklausė ji.

Draugas pažvelgė paklaikusiomis akimis į merginą, stipriai suėmęs per kelius kojas ir toliau sėdėjo, regis ne iš karto suprato, kad su juo kalbasi Flavija, akimirką stebėdamas prieš jį klūpinčią moterį tylėjo, o kai prabilo nesuvaldė ašarų, kurios iki šiol nesugebėjo nuriedėti šoko ištikto vaikino veidu:

— Tai košmaras... aš prabusiu ir viskas bus kaip buvę... Flavija, tai tik košmaras...,— sukuždėjo jis.

Mergina dar kartą pažvelgė į kraupiai atrodančius Edvardo šeimos kūnus, šį vaizdą ji dar ilgai prisimins ir nesugebės išmesti iš galvos, ką jau kalbėti apie Edvardą, toks įvykis persekios visą gyvenimą, o kiekviena naktis taps nepakeliama ir siaubo kupina:

— Edvardai, prašau papasakok kas čia nutiko,— braukdama ašaras ir nurijusi gumulą gerklėje dar kartą pasiteiravo Flavija.

Draugas drebėjo, rydamas sūrias ašaras negalėjo ištart nė žodžio, supratusi, kad taip iš karto visko nesužinos, nes Edvardas patyręs šoką negali prabilti ir nusiraminti mergina prisiartinusi stipriai apkabino vaikiną, švelniai glostė plonais marškiniais uždengtą nugarą, susivėlusius juodus plaukus, stipriai apsikabinusi ji jautė, kaip sunkiai jis kvėpuoja, kaip dreba visas jo kūnas, palietusi ranka krūtinę jautė stiprų širdies plakimą, rodėsi ji tuoj iššoks iš krūtinės, pro prasegtus marškinius matėsi tankūs juodi krūtinės plaukai, pasišiaušę nuo šalčio, matyt jis visą naktį prasėdėjo menkai apsirengęs ir sušalo, galbūt nuo patiriamo streso nejautė šalčio iki tol, kol Flavija apsikabinusi bent šie tiek sušildė sustirusį jo kūną.

Gerą pusvalandį jiedu taip prasėdėjo. Edvardo kvėpavimas stabilizavosi, kūnas nustojo drebėti, atsitraukęs nuo merginos jis giliai įkvėpė ir iškvėpė, o tuomet vengdamas jos žvilgsnio tarė:

— Naktį įsiveržė kažkokie trys vyrai ir iššaudė mano šeimą... atsiklaupiau ir laukiau kada mane nužudys, bet vienas iš jų tik pasakė, kad nesiartinčiau prie tavęs ir nesimaišyčiau tavo tėvui po kojomis...

Flavija pašoko iš vietos, susiėmusi už galvos garsiai suaimanavo:

— Negi... negi, tai mano... mano tėvo darbas?,— vos išsilaikydama ant kojų paklausė ji.

Edvardas liūdesio kupinu veidu stebėjo žinios priblokštą draugę ir nežymiai linktelėjo:

— O kas daugiau galėjo šitaip pasielgti... tik vienas žmogus šiame mieste vaizduojasi visagaliu...

Flavija atsirėmė į sieną, šlapias nuo ašarų veidas spindėjo prieblandoje, jai sukosi galva, akyse aptemo, įsikabinusi į netoli stovinčią kėdę mergina rimtai pareiškė:

— Mes daugiau niekada nesusitiksime, mūsų draugystė nuo šios dienos nutraukta! Ar girdi ką sakau? Aš nešu tau vien nelaimes ir skausmą! Užmiršk mane, mano vardą ir mano namus, aš išnyksiu iš tavo gyvenimo ir daugiau niekada nepasirodysiu! Nes tai, kokią nelaimę tau užtraukiau neduos man ramybės iki pat mano gyvenimo pabaigos, bent duodama tau ramybę jausiu mažytę palaimą!,— garsiai šaukė ji isterijos apimta.

Vaikinas klausydamasis skaudžių draugės žodžių vėl pravirkęs priėjo prie jos ir tvirtai suėmęs už rankos garsiai atsakė:

— Tavo tėvas nėra visagalis, nors ir nori juo tapti, jis ne dievas kad spręstų su kuo aš ir tu galime bendrauti, kokį gyvenimo kelią turime pasirinkti. Nužudydamas mano šeimą jis siekė, kad aš išsigąsčiau, bėgčiau ir slėpčiausi kur nors, kad suradęs mane vėl galėtų sudoroti, tavo tėvas mano, kad dabar aš tapsiu silpnas, pasiduosiu, paklusiu jo valiai ir paliksiu tave, tačiau, brangioji mano Flavija,— jis palietė šlapią merginos skruostą ir nubraukęs ašaras tęsė,— jis nežino, kad kol gyvuos dar vienas man labai brangus žmogus, aš nepasiduosiu... jeigu mes nebedraugausime tau bus sunku ištverti tėvo skriaudas, o mano gyvenimas taps dar nykesniu, aš privalau tave saugoti, o tu mane, būdami draugais mes ištversime visus gyvenimo sunkumus, tad prašau daugiau niekada nesakyk šių baisių žodžių...

Edvardas nutilo, žiūrėjo tiesiai į mėlynas ir ašarų pilnas Flavijos akis, mergina stipriai apkabino draugą, tasai atsakė tuo pačiu.

Glostydamiesi ir guosdamiesi jie prižadėjo vienas kito niekada nepalikt, bet kokia kaina būti kartu, net jei ir visas pasaulis tam priešinsis.