Tėvo nuodėmės (✔️)

VI

Edvardas išvydęs dar šiltą, ką tik išleistą knygą sunkai rinko žodžius, kuriais norėjo išsakyti dėkingumą leidyklos darbuotojams, tamsiai rudos akys spindėjo iš džiaugsmo, rankos drebėjo liesdamos kietą leidinio paviršių, atsargiai versdamas puslapius jis giliai įkvėpdavo ir iškvėpdavo tarsi kas būtų užgniaužę jam kvapą. Jaunasis rašytojas atsipeikėjęs nuo patiriamos ekstazės jausmo pagalvojo, kad šis netikėtas ir ilgai lauktas įvykis regis panašus į vaiko gimimo stebuklą šeimoje, jis ką tik paleido į gyvenimą savo kūrinį - stebuklą iki šiol sunkiame gyvenimo kelyje, knyga jam prilygo vaikui, devynis mėnesius nešiotą moters įsčiose, galiausiai pagimdytą, glostomą tėvų, ir glaudžiamą prie širdies, taip, kaip jis dabar glosto knygą. Sunkiai gniauždamas laimės ašaras, jis mąstė ar iš visos širdies džiaugsis gimus tikram jo vaikui ar graudinsis kaip dabar išvydęs jį, o gal jam tėviškos laimės neteks patirti ir dabar būtina mėgautis šia likimo suteikta dovana už vargą ir pastangas.

Vaikinas nieko nelaukęs skuodė su keliais knygų egzemplioriais iš leidyklos, prie pastato automobilyje jo laukė Benas Amstrongas, vos išvydęs spindintį iš laimės Edvardą pats pralinksmėjo prieš tai nekantriai laukdamas su kokia nuotaika vaikinas grįš, nes bijojo, kad tik koks netikėtumas nesugadintų taip ilgai laukto jaunojo rašytojo knygos išleidimo:

— Na ir kaip sekėsi, patenkintas knygą?,— užvesdamas automobilio variklį tarė Benas.

Edvardas atkišo rėmėjui savo kūrinį - pustorę, juodą, kietu viršeliu, auksinėmis pavadinimo raidėmis. Ši knyga apie turtingųjų žmonių ydas, nuodėmes, visuomenės problemas, su nerimu vaikinas laukė kaip žmonės priims pirmąjį jo kūrinį ar skaitys, ar mėgs, ar rekomenduos draugams. Benas visada palaikė jaunuolį, skatino nenustoti rašyti, nes ši knyga gali pakeisti dalies žmonių požiūrį, atkreipti dėmesį į problemas, kurias daugelis stengiasi nustumti į šalį, tad jei knyga ir nesulauks didelio pasisekimo, bent jau keletą skaitytojų paprotins keisti gyvenimo būdą:

— Ji nuostabi, pranoko mano lūkesčius, vis dar netikiu, kad laikau ją rankose, šiandien mano kūrinys pasieks miesto knygynus, nekantrauju sulaukti žmonių reakcijų, kritikų įžvalgų...,— entuziastingai dėstė Edvardas, bet jo džiaugsmingas kalbas trumpam nutraukė vairuojantis ir atidžiai besiklausantis Benas.

— Kol kas patarčiau labai nesidžiaugti, Edvardai, kritikai ir skaitytojai tavo kūrinį gali ir nepalankiai vertinti, tad geriau nusiteik šiek tiek kitokioms kalboms, tada nenusivilsi,— vaikinas prikando lūpą, supratęs, kad rėmėjas sako tiesą suvaldė emocijas ir įsipatoginęs sėdynėje šalia Beno dar kartą atsargiai vartė knygą.

Po geros savaitės pasipylė žmonių nuomonės apie debiutanto kūrinį. Šią knygą skaitė aristokratai, kuriems labai nepatiko jaunojo rašytojo pateiktos jų klasės nuodėmės, ydos ir kiti knygoje aprašyti neigiami kilmingųjų bruožai, literatūros kritikai išjuokė Edvardo knygą, pavadino ją kvailiausia metų knyga bandančią sukiršinti aristokratus, išaukštinančią elgetas, fabrikuose dirbančias vos galą su galu suduriančias šeimas. Melanijos draugų tarpe ne vienas buvo perskaitęs skandalą sukėlusią rašliavą, dalinosi savo mintimis, todėl vienintelė naujos knygos neskaičiusi Melanija susigundė įsitikinti ar tikrai jaunėlės sesers draugo romanas yra toks nevykęs, kokį piešia visuomenė. Gavusi iš draugės kūrinį mergina susiraukė pamačiusi kokia knyga stora, niekada neskaitanti panašaus tipo knygų Melanija žinojo, kad visko tikrai neperskaitys, bet užteks bent keletos skyrių suprasti, kokią nesąmonę išleido vietinė leidykla.

Įsipatoginusi krėsle mergina pradėjo skaityti ir vos nuo pirmo sakinio pajuto, kaip bus nuobodu ir neįdomu. Pamažu sekdama akimis kiekvieną žodį Melanija perskaitė dešimt knygos puslapių, giliai atsiduso pažvelgusi, kad knygos dar nė pusės neperžvelgė, o mintys niekaip nesusikoncentravo ties kūriniu, dažnai save pagaudavo galvojant apie maistą, suknelių užsakymus, tėvo gamyklos reikalus, bet staiga pasiekusi vieną skyrių kaip mat įniko į skaitymą. Melanija pastebėjo, kad Edvardo kūrinyje išaukštinama viena mergina, iš aprašymų ir sukurto veikėjos paveikslo skaitytoja pajuto sąsajas su Flavija ir pergalingai išsišiepusi skaitė toliau. Į jaunėlę seserį panaši veikėja kūrinyje apibūdinama, kaip turtingo vidinio pasaulio, geraširdė, talentinga moteris, ją visi skriaudžia, engia ir visiškai negerbia. Įsiutusi nuo tokio nekaltosios sesers vaizdavimo Melanija užvertė knygą ir nušuoliavo į tėvo kambarį, ten sutrukdžiusi jam tvarkyti dokumentus numetė ant stalo knygą ir pykčio iškreiptu veidu suriko:

— Tėveli, geriau meskite visus darbus, čia daug svarbesnis reikalas jums prieš nosį...

Gerardas nesupratęs dukters atplėšė akis nuo popierių ir sužiuro į gulinčią ant jo rašomojo stalo knygą:

— Kas čia?,— suriaumojo jis.

— Edvardėlio knyga, tėveli. Nepatikėsite, kokių pikantiškų detalių joje radau,— pasišaipė ji atsisėsdama priešais tėvą.

Gerardas nenoriai paėmė į rankas nekenčiamos srities knygą, suraukęs veidą apžiūrėjo viršelį ir sukandęs dantis kalbėjo toliau:

— Kokių detalių? Negi skaitei šitą mėšlą?

Melanija piktdžiugiškai nusijuokė, sunėrusi rankas išdidžiai atsakė:

— Visas miestas kalba apie šitą knygą, mano draugai neužsičiaupia ir vis dergia naują kūrinį, susigundžiau įsitikinti Edvardo nesėkme, bet radau daug įdomiau, nei tikėjausi, jis išaukštino Flaviją savo knygoje, na pagrindinės veikėjos vardo nepateikė, tačiau iš aprašymų buvo galima susidaryti aiškią nuomonę...,— tėvas daugiau nesiklausė dukters, mikliai atsivertė knygos vidurį ir taip netikėtai perskaitė vieną pastraipą, kad paraudo iš pykčio.

Joje dergiamas buvo pats Gerardas - paminėtas drabužių fabrikas, jo barbariškumas, beširdiškumas dukrai ir pastangos tapti šalies diktatoriumi, vyras sviedė knygą į degantį židinį, atsistojo ir susiradęs švarką greitai išlėkė iš namų palikęs Melaniją nuostabos apimtu veidu stebėti tėvo nuotaikos pasikeitimą.

Ponas Benklis net nesudvejojęs pasirodė vietinėje leidykloje, iššokęs iš automobilio įsiveržė į leidyklos vadovo kabinetą, jam nesutrukdė aplinkui lakstantys asistentai ir primygtinai reikalaujantys elgtis protingai ir palaukti, kol vadovas galės jį priimti. Gerardas nesiklausė, jam nerūpėjo kažkokių nususėlių paistalai, jis gali daryti ką nori, pasiekti bent kokia kaina savo tikslą, atvėręs plačiai vadovo kabineto duris Benklis atsistojo priešais persigandusį, maždaug  jo dukrų amžiaus leidyklos vadovą, iš karto suprato, kad su šiuo nevykėliu susitarti problemų nebus:

— Tai tu leidai išleisti tą kvailą knygą?,— suriaumojo Gerardas dar labiau įbaugindamas vadovą.

Vaikinas susigūžė, tačiau susitvardęs, nors ir perbalęs atsakė:

— Apie kokią knygą jūs kalbate, mes leidžiame jų daug, tad atsiminti...,— ponas Berklis nutraukė vaikino sapaliones.

— Edvardo Palmerio knygą!,— dar garsiau suriko jis,— dabar klausyk, kvailį,— suėmė jis vaikinui už pakarpos ir pakėlė savęs link,— arba tučtuojau sunaikinate tas knygas ir išimate iš prekybos arba jūsų verslas, o kartu ir gyvenimas žlugs, juk žinote, kad pažadais nesišvaistau, ką noriu, tą visada padarau, tad dabar pat mano akyse įsakote sunaikinti knygas!

Vaikinas palinksėjo, paleistas įsiutusio svečio iš karto nieko nelaukęs nubėgo pas asistentę ir įsakė sunaikinti ir išimti iš prekybos visas Edvardo knygas. Gerardas patenkintas plačiai šypsojosi matydamas pasiektą norimą rezultatą, tačiau pats smagumas jo dar laukė, vyras atsiskaitys ir su kvaileliu Edvardu, nuo šiol jis daugiau nesimaišys jam po kojomis.