Tėvo nuodėmės (✔️)

XXI

Ar du vienas kitą be galo mylinčius žmones gali jungti telepatinis ryšys? Kai vienas kenčia ar kitas gali pajausti, jog mylimas žmogus dabar išgyvena pačias sunkiausias gyvenimo akimirkas? Ar įmanoma mintimis pasiųsti mylimajam pagalbos žinutę? Ar jis gali ją gauti ir perskaityti? O gal tokį ryšį turi tik žmonės, kurių sielos sujungtos? Gal šių jaunų žmonių meilė nėra tokia ypatinga, galbūt jie nėra sielos draugai?

Bet kodėl Edvardas dabar skuodė kartu su vienu iš tarnų miesto gatvėmis Beno automobiliu? Šiandien kažkokia antgamtinė galia privertė jį sunerimti, laimei šią dieną jo globėjas išvyko su verslo partneriu ir jo automobiliu, antraip vaikinas būtų pėsčias išėjęs į vietą, kurioje be galo kentėjo mylimoji.

Vaikinas nesuprato, kodėl taip staiga pajuto didelį nerimą, kodėl jo širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje, kodėl nervingai besijausdamas garsiai šaukė ant tarno, kad tas greičiau važiuotų. Tačiau nenusiramino net tada, kai iš toli pastebėjo Gerardo Benklio namo kontūrus, o sustojus kieme iššoko laukan ir net nepadėkojęs tarnui už pastangas dusdamas nuo nerimo ir baimės įbėgo vidun.

Namuose vyravo nemaloni tyla. Vaikinas suprato, kad namo šeimininko nėra, nes vos įžengus būtų pasitiktas vyro bliovimu ar iš svetainės sklindančiu jo balsu. Bet Edvardas nepaisydamas tuo, kad jo nepasitiko nei mylimosios tėvas, nei koks nors tarnas greitai žingsniuodamas užlipo laiptais į viršų. Palietęs Flavijos kambario durų rankeną mikliai pravėrė, tačiau nieko viduje nerado. Susiėmęs už galvos jaunuolis atidžiai apžvelgė miegamąjį, jo akis užkliudė krauju išteptas odinis diržas. Sudžiūvusios raudonos dėmės aiškiai matėsi ant neseniai negeriems tikslams naudoto ginklo, vaikinas pritūpė ir iš arčiau apžiūrėjęs keistą radinį staiga nuščiuvo. Stojęs ant kojų ir dar labiau perbalęs jis bėgiojo po visus koridorius ir  bėgdamas iš vienos pusės į kitą garsiai šaukė:

— Flavija! Flavija! Kur tu, mieloji?!

Ir toliau namo vidus skendėjo tyloje. Susierzinęs ir įsiutęs Edvardas prarado savitvardą. Kiek tik galėjo šaukė mylimąją, galiausiai neapsikentęs tarnas atbėgo pas netikėtai įsiveržusį svečią ir išpūtęs akis tarė:

— Ponaiti, ką čia veikiate?

Edvardas stvėrė vyrui už pakarpos ir prisitraukęs prie savo veido garsiai iškošė:

— Kur Flavija?! Pasakyk arba numesiu nuo šitų laiptų!— vaikino akys paraudo, įsmeigęs piktą žvilgsnį jis kaip mat įbaugino tarną, tasai drebančiu balsu ir mikčiodamas atsakė į klausimą nepriešgyniaudamas.

— Mačiau, kaip ponas ją nusitempė į rūsį...

Tiek užteko, kad vaikinas dar labiau padūktų. Įsakęs tarnui parodyti, kur tas rūsys greitai nurūko jo link. Tačiau išvydęs spyna užrakintas duris visiškai sau nebūdingai subliovė:

— Atnešk kirvį ar ką nors... ,— sunkiai kvėpuodamas paliepė.,—Flavija! Mieloji ar tu čia?— tyla dar labiau varė jaunuolį iš proto.

— Aš žinau, kur ponas padėjo raktus,— vis dar bijodamas atsakė vyras.

Edvardas piktai dėbtelėjo į tarno pusę, tas greitai kažkur nubėgo, o kai sugrįžo įteikė į rankas vaikinui raktus, jis drebančiomis rankomis ne iš pirmo karto atrakino duris, o jas pravėręs sustingo.

Prieblandoje paskendusi Flavija stovėjo stabo ištikta, ant kaklo užsirišusi virvę, kuri užkabinta ant lubas prilaikančio rąsto, užlipusi ant sulūžusios kėdės, rankas sukryžiavusi ant krūtinės. Kuomet jos akys susitiko su artyn priėjusiu Edvardu, nepaaiškinama jėga pastūmė merginą į šoną ir nuslydusi nuo kėdės būtų griuvusi, tačiau ją sulaikė mylimasis ir grubiai numovęs virvę nuo kaklo paleido iš glėbio Flaviją. Sunkiai kvėpuodamas ir šnopuodamas per nosį jis užsisuko ir iš baimės sustingti privertė jį stebintį tarną ir neseniai nusižudyti planavusią merginą.

Edvardas stvėrė kėdę ant kurios buvo užlipusi Flavija ir švaistydamasis į visas puses daužė viską kas papuolė. Dužo stiklainiai su juose esančiu turiniu, krito nuo lentynų įvairūs daiktai, kartais užgaudami įsiutusį ir juos užpuolusį vaikiną, metęs kėdę taip, kad ši iš karto lūžo per pus ėmėsi miltų maišų. Griebęs į glėbį sviedė maišą į kitą lentyną, toji nuo smūgio lūžo ir krisdama vertėsi tiesiai ant Edvardo, bet jis adrenalino apimtas spėjo pasitraukti. Kai viskas, prie ko jis prisilietė buvo nepataisomai sulaužyta, vaikinas atsisuko į pravirkusią ir amo netekusią mylimąją. Sukandęs dantis ir sunkiai tvardydamas pyktį suriko taip, kad mergina net krūptelėjo:

— Tu bandei nusižudyti? Nusižudyti?— besiartindamas artyn dar kartą pabrėžė savo klausimą,— negi visai tau nerūpiu?— jau pravirkęs sušnabždėjo jis.

Flavija drebėdama ir sunkiai pastovinti ant kojų prakalbo sunkiai rinkdama žodžius:

— Aš... aš... tu, net neįsivaizduoji, ką man teko patirti...,— pravirko ir ji.

— Aš nemaniau, kad mano Flavija tokia silpna...,— nepaisydamas juos stebinčio tarno kalbėjo toliau jis.

— Edvardai, leisk man paaiškinti...,— kūkčiodama maldavo mergina.

— Ką paaiškinti? Tai, jog šiandien norėjai pralaimėti kovą su savo likimu? Tai, kad nutarei, kaip bailė pasitraukti iš gyvenimo ir palikti mane vieną? Tu turi visa tai išgyventi Flavija, tai tau duotas gyvenimo išbandymas, be to juk turi mane... Nors regis aš tau nieko nereiškiu, jog šitaip mane skaudini...,— šaukė nesivaldydamas vaikinas.

Flavija priėjusi palietė mylimojo skruostą, nušluosčiusi riedančią ašarą tyliai sukuždėjo:

— Vakar tėvas manęs vos neužmušė,— tada atsuko nugarą, pro praplėštos suknelės skutelius Edvardas išvydo sukrešėjusiu krauju ir mušimo žymėmis nusėtą mylimosios nugarą.

Vaikino veidas vėl pasikeitė. Dabar sunkiai tvardydamas graudulį Edvardas stvėrė Flaviją už rankos ir suriko tarnui:

— Tučtuojau atnešk ką nors kuo galėčiau dezinfekuoti jos žaizdas, o vėliau sukrauk Flavijos daiktus, ji čia daugiau negyvens...

Tarnas nieko nelaukęs išbėgo. Grįžo nešinas vandens pilnu kibiru ir buteliu su spiritu. Edvardas nuplovė Flavijos nugarą, žaizdas patepė spiritu, sunkiai kęsdama skausmą mergina stipriai įsikabino į mylimojo rankas. Aprišęs tvarsčiu ir padėjęs persirengti vaikinas kartu su mylimąją įlipo į automobilį. Važiuodami Beno namų link nepaleido vienas kito rankų, jaunuolis stengėsi praskaidrinti skausmą tveriančios Flavijos nuotaiką:

— Benas ir Klara mums padės... išvyksime iš šalies, mūsų nesuras Gerardas... baigsis mūsų kančios...

Įtikėjusi vaikino žodžiais Flavija atsipalaidavo, stebėdama pasikeitusią mylimojo nuotaiką pati pralinksmėjo, tačiau vis dar negalėjo patikėti, kad toks švelnus ir geras Edvardas neseniai buvo piktas ir įsiutęs, kuomet užtiko ją vos nepadarius pačios didžiausios gyvenimo klaidos. Ji dabar dar labiau įsitikino - Edvardas dėl jos padarytų viską, kaip ir ji dėl jo, bet viduje save vis graužė, kad buvo pasidavusi emocijoms, dėkojo Dievui, kad tasai atsiuntė mylimąjį ją išgelbėti nuo kvailystės ir prižadėjo, kad ir kas nutiks, niekada daugiau nekels rankos prieš save. Ištvers visus išbandymus kartu su šalia sėdinčiu vaikinu.