Tėvo nuodėmės (✔️)

XXII

Sėdėdamas savo darbo kabinete Benas vartė dokumentų segtuvus ir susimąstęs skaitė išmargintus spausdinimo mašinėlės rašalu popieriaus lapus. Šalia sėdintis verslo partneris - jaunas, maždaug dvidešimt trejų metų vaikinas, garbanotų, vešlių plaukų, akiniuotas susinėręs rankas ant pilvo laukė, kada gamyklos vadovas patikrins visus dokumentus ir nuspręs ar su šiuo jaunu, tačiau perspektyviu vaikinu tęs bendradarbiavimą.

Numetęs segtuvą į šalį Benas pažvelgė į jaunuolį ir apdovanojo nuoširdžia šypsena, vaikinas išsitiesė lyg styga ir pasimuistęs kėdėje nedrąsiai tarė:

— Tai ką manote, pone Amstrongai?

— Man jūsų idėja patinka, jau seniai norėjau pagaminti kažką naujo, o neriniuoti moteriški bateliai tikrai sulauks moterų susidomėjimo... manau galime pabandyti juos sukurti,— sukiodamas ūsų galus patenkintas dėstė Benas.

Pralinksmėjęs vaikinas kaip mat išsišiepė iki ausų:

— Tuomet pasirašykime šiuos dokumentus ir jau po savaitės gausite mūsų pagamintus papuošimus naujo dizaino bateliams,— entuziastingai kalbėjo vaikinas.

Benas linktelėjo, kai visi reikalai buvo sutvarkyti, o vyras maloniai išlydėjo neseniai partneriu tapusį vaikiną ir atsisėdo ramiai vėl prie darbo stalo, jo ramybę sudrumstė į kabinetą įsiveržę trys, stambūs, piktais veidais vyrai. Pro juos prasibrovė įsiutęs Gerardas Benklis ir piktdžiugiškai nusivaipęs tarė:

— Nustebai mus pamatęs? — nusijuokė jis stebėdamas netikėto vizito sutrikdytą Beno veido išraišką,— juk turėtum džiaugtis mane pamatęs, esam beveik giminaičiai,— dar kartą nusikvatojo jis.

— Ką čia veikiate? Ir kodėl atsivedėte tuos tris vyrus?— nesuprato aristokratas.

Gerardas drąsiai, tarsi šis kabinetas būtų jo, atsisėdo priešais Beną ir demonstratyviai iškėlęs ranką į už jo stovinčius vyrus atsakė:

— O kuo tau šie vyrai nepatinka? Koks tu nemandagus, Benai, kodėl nepasiūlai brendžio ar kitaip mūsų nepavaišini? Iš karto ėmeisi klausinėti...,— toliau tyčiojosi Gerardas.

Benas oriai išsitiesė sėdėdamas kėdėje, net nesiruošė traukti kokio nors gėrimo ir vaišinti netikėtai į jo kabinetą įsiveržusių vyrų, atidžiai juos stebėjo ir varė savo:

— Gerardai, aš puikiai suprantu, kad su reikalu čia atsibastei, tavo vizitai nebūna be priežasties, negi aš klystu?

Suktas vyras tik ir laukė, kada ponas Amstrongas užsimins apie tai, atsisuko į vyrus, kurie lyg sustingę stovėjo prie durų ir laukė vyro nurodymų, nežymiai palinksėjęs jis ir vėl atsisuko į Beną, vienas iš Gerardo sargybinių įteikė keistą lagaminą. Atidaręs jį ir ištraukęs ryšulį su raidėmis išmargintais lapais mestelėjo Beno pusėn. Labai pasklido ant stalo, o suglumęs vyras čiupo vieną į rankas ir pradėjęs skaityti klausėsi ką jam pasakojo Gerardas:

— Mano mielas, Benai... prieš tavo akis dokumentai, kuriuos tu šiandien pasirašysi...tai viso tavo turto perdavimo Melanijai aktas, imk į rankas plunksną ir suraityk savo parašą,— vaipydamasis rėžė jis.

Aristokratas sviedė popieriaus lapą tiesiai į Gerardo veidą ir piktai suriko:

— Čia pokštas?!

— Ar tau kada atrodė, jog aš juokauju? Ne, Benai, tu šiandien pasirašysi šiuos dokumentus, jei ne savo noru, tai per prievartą,— piktai subaubė Gerardas.

Benas dar norėjo kažką sakyti, tačiau Gerardo nusamdyti vyrai prisiartinę prie aristokrato apstojo jį, taip, kad šis neturėtų kur bėgti. Ponas Benklis dar kartą padėjo ant stalo dokumentus ir suradęs plunksną prikišo ją prie Amstrongo veido: