Tėvo nuodėmės (✔️)

XI

— Edvardai, aš...,— šluostydamasi balta skepetaite ašaras tarė Flavija.

 Ant arbatos staliuko stovėjo draugo skirta jai dovana, naujausia „Remington" rašymo mašinėlė, sunkiai tvardydama emocijas, kurias sukėlė vaikino puikiai apgalvota staigmena mergina stovėjo ir spoksojo į naujutėlę rašymo priemonę.

— Negi neapžiūrėsi? Toliau ašarosi? Flavija, gal tau nepatiko mano dovana?,— nusiėmęs skrybėlę nuo galvos jis pasitaisė nepaklusniai styrančius plaukus ir plačiai nusišypsojęs priėjo prie susigraudinusios draugės.

Flavija susitiko su tamsiai rudomis Edvardo akimis, stebėjo ilgas ir tankias blakstienas, kurios mirksint grakščiai plazdėjo, prisitraukusi stipriai apkabino vaikiną ir glostydama tvirtą nugarą tyliai kuždėjo:

— Aš be galo džiaugiuosi tavo dovana... man sunku pasakyti ką dabar jaučiu... ačiū tau, Edvardai,— šniurkšdama nosį kalbėjo ji,— dabar turėsiu ne tik rašymą palengvinančią mašinėlę, bet ir galvos skausmą kaip ją nuslėpti nuo tėvo,— atsišliejusi nuo vaikino šyptelėjo Flavija,— reikia ją kuo greičiau paslėpti, kol tėvas su Melanija negrįžo,— mikliai pribėgusi prie staliuko čiupo į rankas mašinėlę ir jau žingsniavo savo kambario link, bet Edvardas sugriebė draugę už riešo ir susiraukęs tarė:

— Kiek dar slapstysiesi ir bijosi savo tėvo? Kada pagaliau pasipriešinsi jam ir darysi tai, kas tau patinka, o ne tai, ko jis trokšta?,— piktas Edvardo balsas nuaidėjo Gerardo Benklio namo svetainėje, Flavija stipriai apglėbusi dovaną išpūstomis akimis stebėjo pasipiktinusį vaikiną, vėliau dairėsi į visas puses, bijodama, kad iš kažkur išnirs tėvas ir pamatęs rankoje laikomą rašymo mašinėlę atims ir sunaikins ją.

— Edvardai, aš ir darau tai, kas man patinka, aš jam priešinuosi, nes savo pomėgiais užsiimu slapta, jeigu jis pamatys tavo dovanotą mašinėlę garantuoju sunaikins, kad tik aš ja nesinaudočiau, ar tu to nori?,— merginos akys prisipildžiusios ašarų suspindėjo sietynų šviesoje, vaikinas paleido Flavijos ranką, ši nurūko laiptais, svetainėje girdėjosi kaip dama atidaro savo kambario duris, greitai įbėga, po kelių minučių išbėga užrakindama po savęs duris.

Kai draugė atskuodė į svetainę, vaikinas užsimaukšlino skrybėlę, pasitaisė švarko atvartus ir užsidėjęs baltas pirštines paėmė damos dešinę ranką, prilietęs lūpas švelniai pabučiavo:

— Na, man laikas, turiu keliauti į gamyklą...

— Kaip greitai tu tapai aristokratu, sunku atpažinti,— svajingai pridūrė Flavija.

— Atrodau kitaip, nes vilkiu prabangius drabužius, viduje aš toks pats,— eidamas link išėjimo atsakė jis,— iki pasimatymo, Flavija, bėk išbandyti mašinėlę,— išeidamas suriko jis.

Pakėlusi suknelės kraštus mergina nubėgo atgal į miegamąjį, mikliai įbėgusi vidun užsirakino ir ištraukusi iš slėptuvės mašinėlę pasidėjo ant stalo. Susiradusi popieriaus lapą, kuris buvo su aplamdytais kraštais, kadangi paslėpusi po lovos čiužiniu nepatikrino ar gerai ištiesė popierių, ji pasistengė palankstyti jį taip, kad kraštai nesiriestų ir gerai įsidėtų į mašinėlę. Kai popieriaus lapas tinkamai įsitvirtino, Flavija prisėdo ir lėtai palietusi rankų pirštais klavišus spoksojo į juos, delsė paspausti bent vieną raidę.

Pasikasiusi galvą ji šoko iš vietos ir susiraukusi vaikščiojo aplinkui. Vis dar neturėdama idėjos ką parašyti dairėsi aplinkui ieškodama kažko, kas galėtų duoti minčių. Gaila, kad kambarys, kuriame dažniausiai leido laiką nebuvo įdomus ar pilnas daiktų, kurie suteiktų taip reikiamą įkvėpimą. Mažame ankštame miegamajame stūksojo lova, stalas ir drabužių spinta, šalia jos kosmetinis staliukas su veidrodžiu, jokių paveikslų, jokių knygų, tik ji ir nebylūs, istorijų nepasakojantys daiktai.