Tėvo nuodėmės (✔️)

XXIII

Flavija ir Edvardas susikabinę rankomis ėjo link Beno namo durų. Nors mergina kentėjo stiprų skausmą, kurį kėlė spiritu suteptos žaizdos, tačiau įstengė džiaugtis tuo, kad išvyko iš tėvo namų, pagaliau kardinaliai pakeis savo gyvenimą, o Beno ir Klaros pagalba išvyks iš šalies. Ten, kur niekada daugiau akyse neregės Gerardo Benklio neapykantos pilno veido, ten, kur ramiai, kartu su mylimuoju sukurs bendrą gyvenimą ir nieko nevaržomi mėgausis vienas kito draugija.

Tačiau ar tikrai šiems jauniems žmonėms pagaliau nusišypsojo laimė? Ar tikrai pavyks pabėgti nuo nuožmaus ir žmoniškumą praradusio tėvo? Flavijos širdyje kirbėjo menkutis baimės jausmas. Ji nenusiramins, kol nenutols nuo baisius prisiminimus keliančio miesto. Atsipūsti galės tik tada, kuomet ji su Edvardu išsilaipins naujame ir svetimame krašte. Tik ten, kur jų niekas nepažįsta galima iš naujo pradėti gyvenimą.

Vos įžengus vidun į namus Edvardas sunerimo. Tarnai krovėsi savo daiktus. Nepatenkintomis minomis pasitiko jaunuolius. Vaikinas stipriai suspaudė rankoje laikomą Flavijos plaštaką. Abu nerimo pilnais žvilgsniais vienas į kitą pažiūrėjo:

— Ką čia darote? Kodėl kraunatės daiktus? — garsiai suriko vaikinas.

Tarnai ne iš karto atsakė. Vienas senyvas vyras pasikasė žilą galvą ir užsimetęs kepurę atsakė:

— Mes čia nereikalingi,— daugiau nieko nesakęs stvėrė apiplyšusį lagaminą ir nepasižiūrėdamas į Edvardą ir Flaviją išėjo lauk.

Jaunuoliai abu sutartinai nužingsniavo Beno darbo kambario link. Vis dar stipriai laikydamas mylimąją už rankos Edvardas jautė, kaip pamažu Flavijos kūnas pradeda drebėti. Jis suprato, kad kažkas čia negerai, tačiau kas?

Vos pradarius darbo kambario duris jie abu nemaloniai nustebo pamatę Gerardą šeimininkaujantį Benui priklausančioje patalpoje. Flavija persigandusi sucypė ir perbalusi stebėjo patenkintą tėvo išraišką:

— Ką gi, ką gi... koks netikėtas apsilankymas. Edvardai, koks tu nuostabus vyras, pakėlei ant kojų leisgyvę mano dukrytę, — pradėjo šaipytis jis, sunėręs rankų pirštus Gerardas spoksojo piktomis akimis į Flaviją.

— Ką čia veikiate? Kokią teisę turite šeimininkauti Beno namuose?! — paleidęs mylimosios ranką vaikinas prisiartino visai netoli jos tėvo ir garsiai suriko.

— O kas sakė, kad šie namai Beno? — nusikvatojo jis.

Edvardas sutriko. Akimirką spoksojo į piktdžiugišką Flavijos tėvo miną, tada nesusivaldęs stvėrė jam už marškinių pakarpos ir sukandęs dantis iškošė:

— Kokias nesąmones paistote!?

Flavija sustingusi stebėjo kuo baigsis šių žmonių akistata. Merginos akys prisipildė ašaromis, širdis iš baimės nusirito į kulnus. Gerardas plačiai išsišiepė, rodydamas dantis ramiai atsakė, kuomet piktos vaikino akys vėrė žvilgsniu klastūną:

— Benas prieš mirtį visą savo turtą perrašė Melanijai. Viską iki paskutinio cento, net gi tavo gamyklą,— vaipėsi.

Jaunuolis paraudonavęs iš pykčio tyliai paklausė:

— Prieš kokią mirtį...?

— Aš jį nušoviau,— vos pasigirdo šis Gerardo pareišimas Flavija susiėmė už burnos, kad iš burnos ištrūkusi aimana nepasiektų čia esančių žmonių, tačiau Edvardas šią žinią pasitiko kitaip, jis nieko nelaukęs stipriai smogė patenkintam vyrui taip, kad tasai nusivertė aukštielninkas.

Vos tasai atsistojo, Edvardas lyg paklaikęs stvėrė už pakarpos vyresnį vyrą ir suėmęs trenkė priešininko galvą į sieną. Gerardas apsvaigo, tačiau išliko guvaus proto. Išvengė dar vieno vaikino smūgio ir pribėgęs prie Flavijos čiupo ją už kaklo ir smaugdamas garsiai suriko:

— Jei dar kartą prisiartinsi prie manęs, uždusinsiu Flaviją!

— Uždusinsite savo kūną ir kraują? Jūs silpnas, Gerardai Benkli, nesugebate kitaip prieš mane pakovoti, tad dabar bandote įbauginti tuo, jog nužudysite paskutinį man brangų žmogų! — sunkiai tvardydamasis kalbėjo Edvardas.

— Aš nugalėjau prieš tave, kvaily. Vėl likai basas, sugrįžai prie ubago lazdos,— juokėsi jis,— aš visada nustumiu mano kelyje pasitaikiusias kliūtis, ne išimtis ir tu...

— Tai kodėl nenužudote manęs? Ir ką aš jums kliudau padaryti? Ak, taip, jūsų tikslas savo dukros gyvenimą paversti pragaru, tai aš trukdau jums padaryti, tačiau kodėl taip nekenčiate savo jaunėlės dukros? Kas jus pavertė tokiu monstru? — bėrė žodžius vaikinas.

Gerardas garsiai subliovė:

— Nesiruošiu tau aiškintis! Dink iš šių namų, parazite. Tikiuosi tau patiks vėl valkatauti!

— Niekur neisiu be Flavijos,— oriai atstatęs krūtinę pareiškė Edvardas.

— Flavija niekur su tavimi neis, dink iš čia! — suriaumojo vyras.

Vaikinas bandė stverti Flavijai už rankos ir bėgti, tačiau mikliai iš stalčiaus išsitraukęs šautuvą tėvas nusitaikė į dukterį:

— Dink iš čia arba nušausiu ją!

Edvardas susiraukė:

— Negi tikrai esate toks beširdis? Niekada jūsų nesuprasiu... tikiuosi kada nors pats pajusite ką reiškia ubago lazda, o ypač ką reiškia būti išduotam artimiausių žmonių...

Gerardas užtaisė šautuvą. Edvardas liūdnomis akimis pažvelgė į mylimąją:

— Galbūt ne šiandien išauš mūsų laimės valanda, tačiau kažkada ji tikrai išauš... Aš niekada nepasiduosiu,— Flavija pravirko, vaikinas apsisuko ir išėjo.

Nepasiėmęs daiktų lėtai žingsniavo į nežinią. Jam nerūpėjo, kad liko benamiu, labiausiai nerimavo dėl Flavijos. Kas žino, gal dabar Gerardas Benklis taps dar nuožmesniu ir pasirūpins, kad du vienas kitą be galo mylintys žmonės niekada nebūtų kartu.

Eidamas gatve jis intensyviai mąstė ką jam dabar daryti. Benas mirė.Vienintelis žmogus, kurį po šeimos mirties laikė jam artimu žmogumi, tuo, kuriuo galima buvo pasitikėti. Dabar likęs vienas jis pasijuto menkas, užnugario neturintis žmogus. Nuo šiol su Gerardu kovoti bus sunku. O ypač tada, kai tapo vėl neturtingas ir visuomenėje neturintis įtakos.

Iš nevilties vaikinas nužingsniavo į vietinę užeigą. Paskutinius pinigus pragėręs vos nesusimušė su vienu girtuokliu. Apkvaitęs nuo alkoholio Edvardas ėjo iš užeigos, kadangi jį išvijo, nes vaikinas nemenkai susipyko su užeigos savininku. Tarpduryje jį pasitiko kažkokia moteris. Sunkiai įžiūrėdamas šios veidą Edvardas jau norėjo žiotis ir kažką nemandagaus pasakyti, bet moteris stvėrusi jį už rankos ir tempdama paskui save tarė:

— Dieve brangus, Edvardai, kas tau nutiko? Kur dingo tas stiprus ir drąsus vaikinas!

— Kas tu tokia, kad man pamokslautum!?— suriko jis bandydamas išsivaduoti nuo jos gniaužtų.

— Ak, tu vaikėze, tai šitaip su manim kalbėsi? — trenkė ji vaikinui antausį,— prasiblaivyk!

— Kas tu tokia, po velniais! Palik mane ramybėje! — susvirduliavo jis.

— Aš Klara! — sulaikė ji vaikiną,— o dabar nusiramini ir važiuoji kartu su manimi arba miegok gatvėje!

Edvardas pasitrynė apgirtusias akis:

— Kur mes važiuosim...?

— Užsičiaupk ir važiuok kartu, jei ne, lik čia!

Vaikinas pasidavė ir sunkiai kilnodamas kojas priėjo prie Klarą atvežusio automobilio. Jos pagalba įsėdęs ir atsigulęs ant galinės sėdynės užmigo. Prieš tai girdėjo Klaros žodžius kažkokiam vyrui, kuris vairavo transporto priemonę:

— Atėjo metas pastatyti į vietą tą baisūną... Gerardas Benklis atsiims už Beno mirtį...