Tėvo nuodėmės (✔️)

XV

Nors Edvardas dažniausiai būdavo užkrautas darbais jo valdomoje įmonėje, tačiau kiek tik galėjo stengėsi susitikti su Flavija ir smagiai su ja praleisti laiką. Šį kartą jaunuolis sugalvojo merginą nusivesti į netoliese veikiančią biblioteką, čia dar neturtingu būdamas perskaitė nemažai knygų, kurios įsirėžė atmintin, tapo pavyzdžiu kaip kurti dėmesį prikaustančius, įdomius, laikui nepavaldžius kūrinius.

Drąsiai atvykęs į Flavijos namus Gerardui Benkliui matant išsivedė draugę iš namų net nesudvejojęs ar parodęs baimę iš pykčio paraudusiam ponui Benkliui. O mergina tirtėdama iš baimės ir stipriai įsikabinusi į draugo parankę ilgai nenuleido baimės kupinų akių nuo tėvo, kai tvirtais žingsniais link lauko durų ją vedėsi Edvardas.

Kuomet įsėdo į Beno automobilį, jam užsikūrus, o vėliau sėkmingai, tėvui nesukliudžius išvažiavus iš kiemo Flavija atsipūtė, pralinksmėjusi patenkinta kalbėjo su Benu:

— Pone Benai, kaip laikotės? Kaip reikalai su Melanija? — galinėje sėdynėje šalia Edvardo sėdėdama prabilo ji, iš tiesų vairuojančiam aristokratui buvo ne labai patogu kalbėtis su keleiviais sėdinčiais už jo, bet pamatęs, jog vaikinas nori sėdėti su drauge, tą išdavė jaunuolio veido mina, supratus, kad teks sėdėti šalia Beno, tačiau savo norus jis slėpė ir neišsakė,  aristokratas vis dėlto liepė jam sėstis šalia Flavijos ant galinės sėdynės.

— Ak, brangioji, kol kas viskas ramu, bet tik laiko klausimas ką dar sugalvos tavo tėvas ir sesuo, tačiau dabar nekalbėkime apie juos, negadinkime sau tokios smagios akimirkos, kai galime visi kartu drauge pabūti,— nenorėdamas tęsti pokalbio nemalonia tema atsakė ponas Amstrongas,— Edvardas puikiai sugalvojo tave nusivesti į tą biblioteką, pats ne kartą buvau, ne tik knygos, bet ir pats interjeras joje žavus...

Vaikinas plačiai išsišiepęs pažvelgė į laimingą šalia sėdinčią damą:

— Knygų skaitymas rašytojui būtinas, namuose Flavija neturi tam galimybės, tad noriu, kad kitur ji gautų įkvėpimo ir žinių,— vis neatitraukdamas nuo draugės akių tarė jis.

— Negi tik iš pareigos suteikti tinkamų žinių vediesi Flaviją ten? Biblioteka ne vien skaitymo vieta, joje vyksta ir romantiški dalykai, mano pusbrolis bibliotekoje įsimylėjo savo žmoną...,— nusikvatojo Benas sustabdydamas automobilį šalia seno, nedidelio pastato.

Edvardas mikliai atidarė automobilio dureles, slėpdamas paraudusius skruostus ir sumišimą veide ištiesė merginai ranką ir padėjo atsargiai išlipti iš transporto priemonės, nuleidęs akis padėkojo Benui, jog juos atvežė į vietą, o tada pirmas rodydamas kelią žengė bibliotekos link.

Knygas saugančio pastato viduje tvyrojo mirtina tyla, ne itin erdvioje patalpoje keletas žmonių sėdinčių prie nedidelių medinių stalų skaitė knygas, sienų šonuose aplink stalus, kurie kiurksojo patalpos viduryje stovėjo medinės, išraižytos įvairiais ornamentais lentynos prikrautos pilkomis, nutrintomis knygomis.

Flavija išpūtusi akis gėrėjosi raminančia ir skaityti knygas kviečiančia vieta, Edvardas stuktelėjęs ranka į draugę paragino eiti prie lentynų ir ieškoti to, kas ją sudomintų. Panelė ne iš karto drįso žengti knygų link, akimirką dairėsi, stebėjo įsijautusius į kūrinius žmones, seną ir kažką plunksna keverzojančią bibliotekininkę, tada lėtai nužingsniavo prie knygų ir braukdama pirštais per nugarėles atsargiai, vieną po kitos ėmė, tarsi grubiai paėmusi knygą ją sugadintų ar kitaip pažeistų.

Vaikinas nužingsniavo prie kitos lentynos, ramiai skaitinėdamas vienos knygos pirmąjį puslapį staiga buvo išgasdintas netikėtai pribėgusios draugės, Flavija mikliai įgrūdo į rankas kažkokį kūrinį ir spindinčiomis iš laimės akimis tarė:

— Šis knygos viršelis visiškai panašus į tavo knygos, ar ne sutapimas, gaila, kad autorius kitas, tavo knyga verta būti bibliotekos lentynose...

— Tu skaitei mano knygą?,— išpūtė akis vaikinas.

— Aišku! Tu man buvai žadėjęs, kad duosi ją paskaityti, bet melavai, vieną kartą radau ją namuose ant svetainės stalo, nepastebėta nugvelbiau ir dalį perskaičiau, tačiau nebaigusi turėjau palikti ten kur radau, nes jos visur ieškojo tėvas... knyga tikrai nuostabi...,— įsijautusi pasakojo ji.

— Tavo tėvas skaitė mano knygą? — pabalo staiga vaikinas.

— Gali būti, bet kas tau yra? Kodėl išbalai? — susikrimto draugė.

— Man leidyklos vadovas pasakė, kad kažkoks geradaris atlygino leidyklai nuostolius išleidus mano knygą... negi tai buvo tavo tėvas... negi tavo tėvas pasirūpino, kad mano knygą sunaikintų ir daugiau neparduotų? — Flavijos akyse pasirodė ašaros, viena nuriedėjo baltu merginos skruostu, tai pastebėjęs Edvardas stvėrė už liemenis draugę ir prisitraukęs prie savęs stipriai apkabino,— tu dėl to nekalta, Flavija, tu neatsakai už savo tėvo veiksmus, juk supranti tai,— supratęs, kad per garsiai bibliotekoje kalba sušnabždėjo į ausį merginai.

Flavija išsivadavo iš vaikino glėbio, nusibraukusi ašaras stengėsi nusiraminti ir pasisukusi į neseniai naršytą lentyną lėtai sugrįžo prie jos. Tačiau ramų įdomios knygos ieškojimą staiga sudrumstė šalia prisigretinęs nepažįstamas vyras, tasai palietė merginos ranką, kuri ramiai vertė vienos knygos lapus, kai panelė nesupratusi vyro veiksmų patraukė savo ranką, keistuolis prabilo:

— Ar tik ši žavi panelė nebus Benklio dukrelė,— šis netikėtai priskretęs vyras buvo maždaug Flavijos amžiaus, tačiau ne itin patrauklus savo išvaizda, o ir bendravimo būdu: pečius siekiančiais susivėlusiais plaukais, stora, trumpa nosimi, įdubusiomis akimis, vešliais storais antakiais, o drabužiai, kuriais pasidabinęs jis, priminė ne itin savo išvaizda besirūpinančio ar pinigų tam turinčio asmens: per didelės plačios kelnės, kraštuose šiek tiek įplyšusios, pageltę marškiniai, dulkėtas švarkas.

Flavija sutriko, tačiau nedrąsiai atsakė šalia stovinčiam ir atidžiai ją stebinčiam vyrui:

— Taip, tai aš, bet kodėl trukdote man išsirinkti knygą? — jos balsas nežymiai drebėjo.

— Turėjau pasinaudoti galimybe jus užkalbinti, esate tokia graži, o dar ir turtingo tėvo dukra,— nužvelgdamas nuo galvos iki kojų droviai stovinčią damą kalbėjo toliau jis,— gal sutiksite su manimi išgerti kavos ar nueiti į kokią nors smagią vietelę? — pakėlė vieną vešlų antakį.

Flavijos veidas paraudo, ji nežinojo, kaip atsikratyti nemaloniu tipu, aplinkui dairėsi ieškodama Edvardo, bet tas kaip tik dabar kažkur dingo palikdamas nepavydėtinoje situacijoje savo draugę:

— Atleiskite, bet...

— Galite eiti, kur norite, tačiau ši dama su jumis niekur neis,— staiga iš kažkur išdygęs piktai prakalbo Edvardas, keistas vyras atsisuko į vaikiną stovintį už jo ir apžvelgęs išvaizdą pašaipiai išsišiepė parodydamas pusės dantų neturinčią šypseną.

— Tai šis nusmurgėlis laimėjo šios damos širdį... koks siaubingas skonis,— žvelgdamas tai į Faviją, tai į Edvardą pareiškė vyras,— na ir ką damos mato tokiuose, kaip jūs, garantuoju, kad meilužis iš jūsų prastas...,— Edvardas pratrūko, stvėrė vyrui už marškinių pakarpos ir prispaudęs prie lentynos, kuri nuo smūgio sujudėjo, jau kėlė ranką norėdamas vožti jį išprovokavusiam vyrui, tačiau Flavija sugriebė vaikino ranką ir sunkiai atplėšusi nuo patenkinta veido mina jį stebinčio vyro mikliai išsivedė iš bibliotekos, kurioje atkreipė visų žmonių dėmesį.

Lauke, papūtus gaiviam vėjeliui  Edvardas sunkiai alsavo ir stovėdamas nugara į bibliotekos duris dairėsi į praeinančius žmones, Flavija netekusi amo bandė suvokti kas ką tik įvyko, tokio pikto Edvardo ji dar niekada nematė:

— Edvardai, kodėl tu taip sureagavai į to vyro žodžius? — tyliai prisiartinusi šalia jo paklausė, tačiau atsakymo nesulaukė, vaikinas susiraukęs žingsniavo gatve, kartu eiti paraginęs draugę.

Abu jaunuoliai tylėjo ir dairydamiesi po gatves lėtai vaikščiojo mintyse narstydami šios dienos įvykius.