Praskleidus užuolaidas

dUkRa

Kartais Dukrai reikėdavo akimirkos sau.

Kartais jos šypsena išblėsdavo, vidinis džiaugsmas nuslūgdavo ir likdavo tik kartėlis. Tokiomis akimirkomis mergaitė sėdėdavo kambaryje ir spoksodavo į sieną, tyliai skruostais riedant ašaroms.

Dažniausiai taip nutikdavo pavakarėmis, kai Mama sėdėdavo virtuvėje, Tėtis - miegamajame, o pro Sūnaus kambario durų apačią sklisdavo dūmų debesėliai.

Tokiomis akimirkomis mergaitė prisimindavo tai, ką jai dažnai sakydavo mama. Taip jau nutiko, kad mergaitė buvo gražaus veidelio, bet ne itin akiai patrauklaus kūno, ir tai mamai atrodė didžiulė kliautis.

Dukra nemokėjo sveikai maitintis, tam jai reikėtų maisto, gaminto namuose, o namie, jei labai pasisekdavo, gamindavo tik ji pati. Ji neabejojo, kad tokiais reikalais turėtų rūpintis suaugusieji, todėl jos meniu paprastai būdavo tai, ką galima rasti vietinėse užkandinėse. Arba nesveiko maisto lentynose artimiausioje parduotuvėje.

Praėjus alkiui, ji visad girdėdavo mamos skundus giliai savo galvoje, taip giliai, kad nepajėgė išplėšti to balso. Tomis akimirkomis ji nutipendavo į tualetą, pritūpdavo ant grindų ir, sukišusi pirštus giliai į gerklę, atsikratydavo viso skrandį užėmusio šlamšto.

Dukra buvo nuostabi,

Bet gaila,

Truputį apvali.