JOURNALIST

37

Sėdėjau vaikino mašinoje valdydama muziką. Vis keisdama radijo stotį. Mačiau , kaip Chanyeol nusiviepdavo man kas kart pakeitus stotį. Laukiau kol jis lieps nustoti liesti jo brangųjį aparatą.

-Ellllaaaa,-suzyzė.

-Taip mielasis?,-meiliai atsakiau.

-Ką labiausiai mėgsti veikti?

-Mmm?,-sutrikusi pažvelgiau į vaikiną.

-Ką labiausiai mėgsti veikti?,-pakartojo klausimą jis.

-Mhm,-susimasčiusi pažvelgiau pro langą į ritinę Seoul gatvę , veida nušvietė meili šypseną,-Vaikščioti tarp medžių po lietaus.

Pažvelgiau į gigantą kuris klausiamai žiūrėjo į mane. Pavarčiusi akis pradėjau aiškinti.

-Kai nustoja lyti man patinka nueiti ten kur yra labai daug medžių. Man patinka kvapas likęs po lietaus. Bet būtent prie medžių. Dauguma žmonių taip bijo sušlapti ir taip baisis balomis , kad niekad neatkreipia dėmesio į tą saldų kvapą kuris yra susimaišęs su gaivumu. Tai mano mėgstamiausia veikla kuri visad padeda atsipalaiduoti. Tikriausiai jei galėčiau visą gyvenimą vaikščiočiau tarp tokių medžių.

-Niekad nesu atkreipęs į tai dėmesio,-pripažino susimatęs Chanyeol.

-O kuo tau patinka užsiimti?

-Muzikos kūryba. Noriu palikti kažką šiame pasaulyje po savęs. Noriu , kad mano darbai džiugintu žmones , padėtu jiems sunkiu metu. Muzikos kūrimas man padeda išsilieti , atsikratyti visų neigiamų emocijų,-rimtai atsakė jis.

-Kokia tavo svajonė?

-Padaryti pasaulį geresne vieta mano vaikams.

-Čia ne grožio konkursas,-nusijuokiau.

-Bet laimėčiau jį jei jis būtų?,-prisimerkęs pažvelgė į mane.

-Jei jame nedalyvaučiau aš.

Pavartęs akis vaikinas įvažiavo į stovėjimo aikštelę prie tėčio kavinės. Vaipydamasi išslinkau iš automobilio. Yeol apėjo mašiną ir supynė mūsų pirštus. Primerktom akim nužvelgiau jį. Jis tik pasilenkė ir pakštelėjo į kaktą toliau tempdamas mane į kavinės vidų kurioje jau buriavosi klientai.

Vyriškis , kaip įprastai zujo už baro gamindamas kavą ir taukšdamas tai su vienu tai su kitu klientu. Tėtis buvo nusisamdęs kelis pagalbininkus kurie jam padėdavo viską spėti. Vienas priimdavo užsakymus kitas išnešiodavo , o jis pats gamindavo gėrimus. Truktelėjusi vaikiną už rankos patraukiau ten kur tik darbuotojai galėjo eiti – už baro. Mačiau į mane įsmeigtas kasininkės akis. Tikriausiai ji nežinojo , jog esu jos viršininko dukra. Ignoruodama jos erelio žvilgsnį. Paleidau Chanyeol ranką ir kuo tyliau pripėdinau prie tėčio kuris kantriai laukė kol pribėgs kavos iš aparato tuo pačiu metu kalbėdamas su klientu. Tyliai atsistojusi šalia vyriškio palenkiau galvą ir pažvelgiau į jį. Tėtis atšoko nuo manęs susiimdamas už širdies. Kilstelėjusi antakį tariau.

-Nemaniau , kad taip baisiai atrodau , jog įvaryčiau tau infarktą.

-Čiauškute ką čia veiki?,-nustebęs paklausė jis.

-Man išeiti? Trukdau?,-jau ruošiausi eiti , kai jis griebė mane už rankos ir apkabino.

-Tu nepranešei jog atvažiuosi. Matyti tave čia ryte labai netikėta.

-Atvažiavau papusryčiauti , nes jis nenorėjo man gaminti,-parodžiau į stovintį gigantą.

-Malonu vėl tave matyti vaiki,-ištiesė ranką tėtis Chanyeol.