Šalčio sūnus 3 ✓

- I -

-Rosme... atleisk man, Rosme...

Danieliaus balsas vertė jaunąją merginą pasinerti į nuostabaus miego gelmes... ak, kaip gi ji norėjo atsidurti vaikino šiltame glėbyje... kaip ji trokšte troško pajusti jo lūpų skonį...

-Tai tik sapnas, - pabudusi iš snaudulio, sumurmėjo sau po nosimi Rosmė. Jos kiek patinusios nuo pralietų ašarų akys pažvelgė į besileidžiančią saulę.

Praėjo penkeri metai. Sunkūs, siaubingai kankinantys penkeri metų. Trys draugai stengėsi nepasiduoti. Kiekvieną dieną jie ieškojo Danieliaus pėdsako, ir kiekvieną kartą - nieko.

Marius buvo giliai užsidaręs savyje. Per tą laiką jis tapo geriausiu kovotoju visoje Ledinėje Liepsnoje.

Rosmės širdis seniai sruvo krauju, žaizdos niekaip negalėjo užgyti. Dauguma laiko jį praleisdavo būdama pelėda ir ištisas valandas skraidydama po apylinkes. Ji vis ieškojo tų nuostabių baltų, sniego spalvos plaukų ir ledinių, jos širdį verčiančią atgyti, mėlynų skaidrių Frozeno akių.

Ermerlina taip pat ieškojo Danieliaus, ji elgėsi daug blaiviau ir tikrai įdėjo daug pastangų į draugo paieškas. Deja, Danielių gerai paslėpė nepaprastai galingi burtai. 

Draugai, nors ir bendravo, kalbėjosi ir stengėsi vienas kitą palaikyti, buvo stipriai nutolę vienas nuo kito.

Vieną birželio naktį draugus pakėlė siaubingi sprogimai: juodoji ugnis per kelias trumpas akimirkas pasiglemžė karalystės centrą - pilį. Marius išbėgo ieškodamas merginų. Pakeliui jis sutiko rusvąją pelėdą - Rosmę.

-Skrisk laukan, aš bėgu pas Ermerliną! - šūktelėjęs draugei, Marius nuskubėjo pas savo slaptąją širdies mylimąją.

Po to karto jie mažai kalbėjosi. Nieks nei atsiprašė, nei išvis užsiminė apie šią temą.

Ermerlina be sąmonės gulėjo pusnuogė savo kambaryje. Marius priepuolė prie jos ir žaibiškai patikrino pulsą. Gyva.

Širdžiai akimirką laimingai suplakus, vaikinas švelniai pakėlė merginą ir ėmė bėgti link išėjimo.

Vos Marius pasiekė Rosmę, skrendančią link miško, pilis susprogo į tūkstančius šipulių.

Visur buvo pilna sukepusio kraujo, atskirų kūno dalių ir duobių.

-Visi mirę, - sušnibždėjo Rosmė. Ją ryte ryjo skausmas.

-Ir valdovai? - Marius išsigandęs pažvelgė į ją.

-Taip. Jauti, kaip magija aplinkui blėsta? - Rosmė ėmė virpėti. -Viskas. Tamsa ir vėl įveikė savo tikslą.

Marius iš visų jėgų susiėmė. Dabar ne laikas verkti. Tam nėra laiko.

-Rosme, mums reikia keliauti.

-Ermerlina supyks kaip reikiant.

-Tegu. Štai, dangus pilnas varnų. Jie gyvų mūsų nepaliks.

Ir draugai skynėsi kelią per tamsų mišką.

O tuo tarpu Danielius su sudėtingusiomis ledinėmis ašaromis akyse pro veidrodį stebėjo, kas dėjosi jo krašte, kuris spėjo tapti gimtu.

-Viskas per mane, - jis perrėžė aštriu varvekliu sau riešą. Šviesus kraujas ėmė stingti.

-Nekenčiu, - Danielius pajuto siaubingai milžinišką neapykantą Tamsai.

-Net jeigu reikės mirti, aš tave sunaikinsiu, - iškošė jis, niekinamai žvelgdamas į Blogio karalienės portretą.