Šalčio sūnus 3 ✓

- II -

Tamsos rūmai buvo apsupti tamsių debesų ir tiršto rūko. Aplinkui, kur bepasisuksi, driekėsi vanduo.

Prie ežero kranto sėdėjo Danielius. Smakras apžėlęs baltais barzdos plaukais, pailgėję pūkuoti, sniego spalvos plaukai draikėsi vėjyje. Išblukusios, mėlynos akys tyrinėjo vandens paviršių.

Jo širdyje vyko tikras chaosas: Rosmė. Didžiulė, begalinė meilei šiai nuostabiai merginai per penkerius metus spėjo stipriai įsiskverbti, įaugti į jaunojo Frozeno širdį.

Su kiekviena prakeikta diena, tūnodamas šioje siaubingoje pilyje, Danielius gyveno tik jausmais jai.

Deja, vaikinas silpo. Jo siela su kiekviena diena vis labiau tamsėjo. Galiausiai tyrą ledo magija ėmė virsti šiurpą keliančia aštria tamsaus ledo magija.

-Štai kur tu, - tamsiaplaukė moteris nusiėmė savo balto apsiausto gobtuvą ir išlenkė dailų antakį. - Manau, jog turėtum praktikuoti magiją, o ne sėdėti čia ir tuščiai leisti laiką, - jos skambiame balse aidėjo šlykštumo gaidelės.

-Aš nepraktikuosiu magijos, - sugniaužęs kumštį, Danielius staigiai atsistojo, - aš nekenčiu jos! Nekenčiu, ką su ja padarėte! - vaikino galingas kumštis palietė ledą. Šis suskilo.

-Niekšingas Mestorų vaike, - sušnypščiusi tarsi gyvatė, Blogio karalienė žengė atatupsta. - Tu pats kaltas. Privalėjai man paklusti.

-Nekenčiu, - Frozeno protas tarsi aptemo. Iš jo delno ėmė tįsti pailgas, aštrus varveklis.

-Na ką gi, šiandien tu vėl jokios nuotaikos, - karalienė paslėpė savo dailią šukuoseną po gobtuvu, - atidėsime pokalbį vėlesniam laikui.

Karalienė žengė paskutinį savo žingsnį. Jos liemenį sučiupo galinga, tvirta Danieliaus ranka ir pritraukė prie savęs. Moteris aiktelėjo. Į jos krūtinę buvo suvarytas varveklis. Tamsus kraujas pliūptelėjo ant balto sniego.

Moteris iškvėpė paskutinį savo atodūsį. Jos kūnas suglebo jaunuolio rankose. Frozeno širdis akimirką sustingo. Jis nužudė ją. Pagaliau nužudė.

Kraujas apakino jį. Vaikinas akimirką tarėsi užuodąs kraujo kvapą, bet tai buvo tik trumpalaikio adrenalino poveikis.

Jis nutempė kūną prie ežero. Nuo svorio ledas ėmė trūkinėti. Vos po akimirkos karalienė įgriuvo į ežerą, ir ledinis vanduo staigiai, tarsi išalkęs laukinis žvėris, čiupo ją ir nusitempė gilyn, į vandens tamsumą.

Danielius smilkiniuose pajuto skausmingą tvinksėjimą. Iš nosies pasipylė kraujas.

Ledas po kojomis ėmė įnirtingai trūkinėti ir su kiekvienu žingsniu vis giliau įlūždavo.

Danielius bėgo link miško. Toliau nuo pilies. Toliau nuo šios prakeiktos vietos.

Karalienė mirusi. Dabar yra svarbiausia dingti iš čia. Draugai mirę. Liko tik jis vienas.

Jis bėgo šerkšnu aptraukta žole. Viduje, kartu su krauju gyslose pulsavo tamsos prisikaupusi ledo magija. Akimirką vaikino galvoje šmėkštelėjo mintis, jog jame daugiau nebeliko nė krislelio šviesos.

Jis susiėmė už širdies. Akimirką panoro įkišti savo ledinius, sustingusius kaulėtus pirštus ir ištraukti plakančią širdį. Jis nebeturi prasmės gyventi. Jis liko vienas, vienui vienas. Visi brangiausi ir artimiausi jam žmonės mirę. Mirę per jį.

Iš Danieliaus delno ėmė plūsti tamsus, aštrus ledas. Jis skverbėsi pro jo krūtinę gilyn, savo klastingais gniaužtais siekdamas širdies.

Mes turime Gėrį viduje tol, kol plaka mūsų širdis.

Frozenas pakėlė galvą. Kieno balsas skamba jo galvoje?

Rusva pelėda skrido tiesiai į jį.