Šalčio sūnus 3 ✓

- V -

Marius nuplėšė jos marškinius. Merginos didelė, daili dekoltė traukė ir gundė jaunuolį. Jo švelnios rankos mylavo kiekvieną merginos kūno lopinėlį. Jis lengvai surado kelią iki jos tarpukojo.

Nepaisant šalčio, jie nusirengė. Marius greitai surentė minkštą guolį ir ten paguldė Ermerliną. Marius neskubėjo: jo lūpos bučiavo kiekvieną merginos odos lopinėlį. Jų aistringi bučiniai kaitino nuo šalčio atsparius ir užsigrūdinusius dviejų ištvermingų karių kūnus.

Jie mylėjosi rodydami vienas kitam savo meilę, bučiuodami vienas kitą, šildydami vienas kitą. Jaunuoliai keliavo po  malonumų pasaulį ir pažindinosi su juo.

Tuo tarpu Rosmė vėl pavirto žmogumi ir sučiupo Danieliaus ranką.

-Kodėl tu bėgi nuo manęs? - sušuko ši iš nevilties.

-Aš tapau pabaisa, Rosme, - Frozeno akyse sustingo ledinės ašaros, - ji pavertė mano magiją tamsia. Mano lede pilna Blogio, - vaikinas ištiesė savo tirtančias rankas.

-Tai per mane, per mane Blogio Karalienė sunaikino Ledinės Liepsnos kraštą. Nes aš atsisakiau jai tarnauti.

Rosmės širdis daužėsi kaip pamišusi. Ji nustūmė gilyn visą drovumą, visas baimes ir abejones. Jos rankos apkabino palūžusį vaikiną ir pažvelgė į jo mėlynas, skaidrias akis:

-Tu esi Mestoras. Gimei su nepaprasta galia. Tu visuomet ėjai Tiesos ir Gėrio keliu. Tu savanoriškai pasirinkai šį kelią. Tu nekaltas. Atmink tai visam gyvenimui - tu nekaltas. Taip turėjo įvykti, ir tai įvyko. Nieko nepakeisi ir nieko nebesugrąžinsi atgal. Tai įvyko tam, kad įvyktų tai, kas turi dabar įvykti, - iš merginos akių pasipylė ašarų, - aš tavo akyse matau okeaną. Šaltą, ledinį atšiaurų ir platų okeaną. Jis galingas, būna ramus, o būna, jog jame siaučia audra. Bet tai nestumia mane nuo tavęs. Mane tai traukia. Nes tavo sieloje, tavo okeane šviečia sniegas. Jis netirpsta, o šviečia, spinduliuoja gerumu. Esi nuostabus vaikinas, kokį tik esu sutikusi. Geros širdies, švelnus, kilnus žmogus, kurį aš pamilau amžiams ir per penkis metus niekaip negalėjau pamiršti ir išmesti iš savo širdies.

Danielius sustingo. Jo viduje grūmėsi Blogis, liūdesys, apmaudas. Kovėsi su Gėriu, meile ir šiluma.

-Po galais, - vaikinas švelniai nusišypsojo ir suėmė merginos veidą, - ką aš bandau apgauti? Aš negaliu be tavęs, Rosme. Aš myliu tave. Aš einu iš proto dėl tavęs. Aš nepasidaviau, nes galvojau apie tave, nes saugojau savo meilę tau čia, širdyje. Nors ji ir apsitraukė ledu, ledas saugojo mano meilę tau nuo Blogio.

Jų lūpos susijungė pasakiškame bučinyje. Tuo metu pradėjo siausti pūga. Baltos snaigės krito iš dangaus kaip pašėlusios. Danielius glaudė Rosmę prie savęs, šildė ją savo apsiauste ir bučiavo jos saldžias, raudonas lūpas.

-Myliu tave, Šalčio sūnau, - sustirę Rosmės pirštai palietė vaikino ledinį skruostą.

-Myliu tave, mano mažoji pelėda, - Frozenas suėmė mylimosios pirštus ir priglaudė juos prie savo lūpų.