Šalčio sūnus 3 ✓

- VII -

Jie keturiese keliavo iki kalno šlaito, kuris staigiai leidosi žemyn.

Nuojauta Ermės neapgavo. Ten, apačioje, nuostabiame gamtos slėnyje, virė gyvenimas. Tai buvo mažas kaimelis. Visur zujo žmonės, kurie iš viršaus atrodė kaip smulkios skruzdėlytės.

-Ką gi, reikia eiti, - ryžtingai tarė Ermė ir pasisuko į draugus. Jos žvilgsnis iš karto įsmigo į Marių. Tas prikando lūpą ir tankiai sumirksėjo. Ermė nusisuko, jog sutramdyti šypseną.

Tai neprasprūdo Danieliui pro akis, bet jis nusprendė nieko neklausinėti. Dabar svarbu ne tai.

-Gerai, keliaujame, - tvirtai nusprendęs, vaikinas trūktelėjo į priekį. Šalia jo prisišliejo Rosmė, jiems už nugaros atsistojo Marius. Ermė tuo tarpu vedė būrelį žemyn.

Jau iš tolo žmonės pastebėjo svetimšalius. Keli sustojo, pamiršę apie savo darbus ir rūpesčius. Sargybos jokios nebuvo, žmonės paprastai, ramiai gyveno tarp savų, apsupti paprasčiausios, gražiosios gamtos.

-Labas vakaras, - į kaimo gyventojus kreipėsi Ermė. - Mes atvykome iš Ledinės Liepsnos krašto. Blogio karalienė sudegino karalystę.

Šie žodžiai buvo persunkti skausmu. Draugai akimirką leido liūdesiui įsitraukti juos į savo glėbį.

-Sveiki atvykę. Kas tokie būsite? - vienas senukas draugiškai nusiėmė šiltą, megztą kepurėlę ir pamojo draugams prieiti arčiau.

-Aš esu Ermerlina, karė. Štai čia, - mergina čiupo už rankos Starką ir atitempė jį į priekį, - Marius, irgi karys. Čia Rosmija, burtininkė, o štai jis - Danielius, paskutinysis Mestoras.

Grupelė žmonių aiktelėjo. Tuo tarpu senukas ištiesė raukšlių išvagotą delną:

-Garbė susipažinti. Aš esu Norturas, Taikos slėnio galva.

Štai taip. Draugai įžengė į Taikos slėnį ieškodami naujų namų ir atsakymų į klausimus.

Norturas nuvedė draugus į savo namą. Kadangi jis gyveno vienas, dviaukščiame mediniame name buvo daugybė vietos.

Visų pirma bendražygiai pasistiprino ir pasidalino savo gyvenimo istorija su Norturu. Tas, įdėmiai išklausęs, ilgai tylėjo: susimąstęs, paskendęs savo mintyse, jis kramtė savo žilo ūso galiuką.

Galiausiai nužvelgė keturis klajoklius įdėmiu žvilgsniu ir rimtai pareiškė:

-Dabar galite gyventi čia. Taikos slėnyje ramu, darbų ir maisto turime. Gyvenimas čia neblogas. O dėl tavo magijos... - jis įdėmiai nužvelgė Frozeno rankas, - Gyvena čia viena žynė. Rytoj užsuksim pas ją, ji turėtų padėti. O dabar pailsėkite, atgaukite jėgas. Vis tiek jau temsta.

Draugams buvo išdalinti medvilniniai pailgi marškiniai. Ermė su Mariumi įsitaisė viename kambaryje antrame aukšte. Danielius su Rosme - kitame.

Vos jie atsigulė į lovą, tarp jaunuolių pakibo nejauki tyla.

-Rosme, aš viską ištaisysiu, pažadu tau, - vaikino balsas užlūžo.

-Man nieko nereikia, girdi? - mergina prigludo prie mylimojo krūtinės, - man reikalingas tik tu.

Jos pirštai švelniai palietė Danieliaus lūpas. Jis lengvai kilstelėjo galvą ir pabučiavo Rosmę.