Šalčio sūnus 3 ✓

- IX -

Danieliui gerklėje užlūžo riksmas. Jo viduje vyko chaosas. Tamsa plėšė jo sielą į skutelius.

-Aš negaliu, - šnibždėjo Frozenas. Kraujas upeliu tekėjo iš jo nosies, tepliodamas drabužius.

Staiga jis pajuto, kaip jo širdies tvinksniai vis retėja ir silpnėja. Jo akys užsimerkė. Akių vokai buvo tokie sunkūs, tarsi švininiai. Jų nebuvo įmanoma vėl pakelti.

-Danieliau, klausyk manęs, - vaikinas išgirdo Rosmės balsą. Mergina stipriai laikė jo ranką. -Aš šalia.

Raida ėmė garsiau kalbėti užkeikimus. Tamsos kamuoliai sutirštėjo.

-Aš myliu tave, Rosme, - Frozenas vos vos pramerkė akis, - aš per silpnas, kad kovočiau. Atleisk.

-Ne, ne, ne, - Danieliau, tu stiprus, - Rosmės akys pritvinko ašarų, - Tu išgyvenai penkis prakeiktus metus Blogio karalienės pilyje. Tu nepasidavei ją, nei karto neišdavei mūsų. Tu visą laiką kovojai. Dėl savo mamos, dėl Mariaus močiutės Elenos, dėl sudegusių vaikų namų, dėl Mariaus, dėl savo giminių Ledinės Liepsnos krašte. Dėl manęs, dėl savo tėčio, Mestoro. Tu kovojai be kraujo. Tu kovojai ryžtingai ir atkakliai. Ir tu laimėjai. Blogio karalienė negyva. Tamsuoklis irgi. Mes galime gyventi laimingai kartu su Gėriu. Tu, tikrasis Mestoras, nugalėjau Blogį jį subaikindamas iš lėto. Tu ne riteris, kuris jojo ant balto žirgo su kardu rankose. Tu Mestoras, kuris išgelbėjo draugus ir kuris neleido užgęsti meilei, gerumui ir Šviesai savo ir kitų širdyse.

Rosmės skruostais krito karštos ašaros. Ji priglaudė savo kaktą prie vaikino kaktos ir sukuždėjo:

-Ir aš tave myliu, Frozenai.

Raida sušukusi staigiai iškėlė rankas į viršų. Tamsos kamuoliai tapo balti. Jie ėmė suktis ore ir galiausiai nusklendė prie Rosmės. Šviesios dėmės susigėrę į merginos delną, išpieštą balta kreida.

Danielius atsimerkė ir godžiai, visa krūtine įkvėpė deguonies. Jo akys švietė ryškiai mėlyna spalva.

-Rosme! - iš palengvėjimo sušūkęs, jis stipriai apglebė mylimąją. -Mums pavyko! Pavyko!

Danielius pažvelgė į Raidą:

-Mes jums esame dėkingi iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Moteris šyptelėjo:

-Tegyvena jūsų širdys amžinai, ilgai ir laimingai.

Danielius pabučiavo Rosmę. Jos plaukai liko tamsūs, bet tai daugiau nieko bendro neturėjo Tamsa.

-Brangute, tu turi varnų kraujo, - pasakė Rosmei Raida, kai jaunuoliai ruošėsi išeiti, -Bet tavo širdis - pelėdos.