Šalčio sūnus 3 ✓

- III -

-Rosme?

Į vaikiną pūstelėjęs vėjas pagavo pusnį rusvai baltų, švelnių plunksnų. Danielius prisidengė akis. Žingtelėjęs atgal, jis nedrąsiai pakėlė galvą.

Išvydęs merginą, Frozenas sustingo. Tai buvo Rosmė. Nors jie ir nesimatė didelį laiko tarpą, jis bet kur galėjo atpažinti jos tamsiai rudas, šokoladines akis. Jos veido bruožai buvo daug švelnesni nei anksčiau, o pati mergina buvo virtusi dailia moterimi.

-Danieliau, mes neturime laiko, - mergina čiupo vaikiną už rankos ir timptelėjo alėjos link.

Deja, alėjos taku jau bėgo Blogio Karalienės sargyba. Tūkstančiai juodų, šarvuotų padarų ropojo jaunuolių link iš visų užkampių.

-Bėgam per ledą, - ryžtingai taręs, Frozenas sunėrė jo ir Rosmės pirštus ir pasileido bėgti užšalusiu ežeru tolyn, miško link.

Buvo žiauriai slidu. Rosmė pakėlė savo melsvos suknelės pasijonius ir skuodė iš visų jėgų, stengdamasi nenukristi. Tuo tarpu vaikinas reguliavo svorių balansą, kad neįlūžti į kokią silpną įtrūkimą lede.

-Marius su Ermerlina pasiliko kitoje pusėje! - išgąstingai sušuko Rosmė, kai jie pasiekė mišką.

-Jie turės mus atsekti, - nukirto Danielius.

-Jie pavojuje! - mergina išsivadavo iš vaikino rankos.

-Karių taikinys esame mes, o ne jie. Tad pavojus pirmiausia gręsia mums, - vaikinas atsisuko į Rosmę. Jos susirūpinęs žvilgsnis sunkiai užgulė jo širdį.

-Danieliau, mes turime juos surasti, - Rosmė sustojo kaip įkąsta. Ji stovėjo vietoje.

-Rosme, užteks kvailioti, - vaikinas sugniaužė kumščius. -Tu jau ne ta maža mergaitė, kuri gali įsakinėti. Aš geriau žinau, kas mums gręsia.

-Aš tavęs neatpažįstu! - surikusi mergina susiėmė delnais veidą, - Kas tau darosi? Mes negalime mesti savo draugų likimo valiai!

-Kur buvo draugai, kai aš penkis metus diena iš dienos gyvenau pragare? - netekęs savitvardos, Frozenas ėmė šaldyti medžių kamienus, esančius šalia, - Kur buvo tie draugai, kai mane iš lėto žudė!

Rosmės akys pritvinko karčių ašarų. Ji bejėgiškai nuleido rankas prie šonų.

-Mes ieškojome tavęs. Tikrai ieškojome. Kiekvieną dieną, - mergina žengė arčiau vaikino, bet šis suurzgęs atsitraukė.

-Dabar galite nebeieškoti, - iškošęs pro dantis, Frozenas mostelėjo ranka.

Už nugaros pasigirdo baisus triukšmas. Krūptelėjusi Rosmė atsigręžė. Ežero ledas buvo pavirtęs aštriais, juodais varvekliais, kurie pasmeigė visus karius. Varvekliai lėtai grimzdo į ledinį, gilų ežero dugną, paskui save tempdami tūkstančius lavonų.

Kai Rosmė atsisuko Frozeno nebuvo likę nei kvapo.

-Aš vis tiek tave atseksiu, mano ledinis prince, - sumurmėjusi, mergina nusišluostė ašaras ir nusekė paskui apšnerkšnijusią žolės juostą, kurią paliko bėgdamas Danielius.