Šalčio sūnus 3 ✓

- VI -

Danieliaus akys pastebėjo patamsėjusią Rosmės plaukų sruogą. Jos plaukai ėmė žaibiškai juodėti.

Ir tada jis pastebėjo savo rankas, kurios laikė merginą už veido. Jos papilkėjo.

-Rosme, tai mano magija! Ji sėja tavyje Tamsą! - išsigandęs Frozenas atsitraukė.

Jis suėmė savo rankas ir iš visų jėgų jas gniaužė tikėdamasis, kad jo mylimosios garbanos vėl pašviesės.

Bet to neįvyko. Vos merginos plaukai tapo juodi, ji išsigandusi ėmė purtyti galvą.

-Rosme, atleisk...

-Danieliau, tai ne tavo kaltė, - Rosmė susitvardė. -Mums reikia skubiai išsiaiškinti, ką visa tai reiškia.

Frozenas linktelėjo. Jis stipriai suspaudė savo blyškias lūpas ir susidėjo rankas po apsiaustu.

Draugai patraukė tolyn. Jie skynėsi kelią pro sušalusius brūzgynus ir krūmus. Galiausiai jie išėjo į proskyną. Jie išvydo numindytą kelią, kuris vingiavo per plikus laukus tolyn ir leidosi nuo kalno žemyn.

-Mums reikia patraukti Ermės su Mariumi. Jie seka iš paskos, - mergina atsargiai palietė vaikino petį ir iš karto atsitraukė. - Atleisk, kad liečiu tave. Tiesiog... - Rosmė susigėdusi nuleido galvą. -Nesvarbu.

Danielius giliai įkvėpė ir priėjo prie jos.

-Kad ir kas su mumis bebūtų, aš tavęs nepaliksiu. Dar kelis metus be tavęs aš neištverisiu, peledžiuke, - jis lūpomis palietė mylimosios viršugalvį.

Juodi plaukai Rosmei visai tiko. Gal atrodė kiek neįprastai ir, žinoma, iš pradžių keistai, bet jos veidui nauja spalva suteikė ryžtingumo ir moteriško paslaptingumo.

Netrukus iš už paskutinių miško medžių pasirodė Marius ir Ermė. Jie, išvydę draugus, sutriko. Ermė nustebusi, išpūtusi akis priėjo prie Rosmės ir nustebusi ėmė jai kažką šnibždėti. Merginos susikabino parankėmis ir šiek tiek atsitraukė nuo vaikinų.

Tuo tarpu Marius stipriai apkabino seniai matytą vaikystės draugą. Danielius nusijuokęs taip pat apkabino Marių.

Kai jie atsitraukė, negalėjo vienas nuo kito atitraukti savo laimingų akių.

-Eik tu sau, išaugai, Starkai! Tapai tikru vyru!

-Tu irgi padailėjai, Frozenai, - jie vėl nusijuokė.

Tuomet vienu metu surimtėjo. Jų žvilgsniai nuklydo prie kalbančių merginų.

-Rodos, aš kažkaip perdaviau savo Tamsą Rosmei, - kaltai ištarė Danielius. Jam vėl skausmingai sugėlė širdį.

-Visų pirma, Tamsa ne tavo, - Marius pasisuko į draugą ir priėjo arčiau. - O visų antra, mes viską sutvarkysime. Kartu, - ir uždėjo tvirtą ranką jam ant peties.

-Ačiū, Mariau, - Danieliaus vidus akimirksniu sušilo.

Marius šyptelėjęs supratingai linktelėjo.

Jie vėl kartu. Ir tai svarbiausia. Nes kartu jie įveiks viską.