Šalčio sūnus 3 ✓

- IV -

-Kur jie taip ilgai? - Marius susirūpinęs apžvelgė aukštus Blogio pilies bokštus.

-Nusiramink, - Ermerlina uždėjo ranką vaikinui ant peties, - jie sutvarkys. Juk vis dėl to jie yra apdovanoti magija, o ne mes.

-Taip, tu teisi, - Marius suglumęs šyptelėjo.

Jie rado pilį visai atsitiktinai: miške užklupo Blogio Karalienės karius, medžiojančius varnas. Vėliau sekė paskui juos, kurie atvedė draugus į Blogio pilį.

-Palauk, ar matai? - Ermerlinos įžvalgios ir akylos karės akys užfiksavo, kas įvyko ežere. -Frozenas paskandino tuos nenaudėlius.

-Visus? - Marius pasekė draugės ir bendražygės žvilgsniu, -Juk ten jų keli tūkstančiai!

-Rodos, Danielius per penkis metus daug ko išmoko, - mergina atsargiai išlindo iš krūmų slėptuvės, - keliaujam, Rosmė su Frozenu jau kitame krante.

-Geras, - sumurmėjęs, Marius išlindo iš slėptuvės ir, akylai stebėdamas aplinką, kartu su Ermerlina nuskubėjo prie ežero.

Kadangi prieš juos atsivėrė jau ne ledo takas, o audringas vanduo, draugai nusprendė apeiti ežerą.

-Ar man vienam atrodo, kad mes jų nepavysim? - Marius aplenkė bėgančią draugę ir žvilgtelėjo į ją. Ji buvo susikaupusi kaip niekad.

-Nesvarbu, vis tiek mes juos atseksim pagal pėdsakus, - šyptelėjusi Mariui, Ermerlina pagreitino savo bėgimą ir greitai ėmė tolti.

Šyptelėjęs Marius atsiduso ir nusivijo merginą.

Ermerlina buvo teisi, draugus galima buvo lengvai rasti: pėdsakų buvo daugybė. Purve palikti batų įspaudai, šerkšno takas, daugybė rusvų paukščio plunksnų.

Nepaisant to, kad Blogio kariai buvo paskandinti ežere, karių pora vis tiek išliko budri. To reikalavo saugumo taisyklės, kurių buvo išmokę Ledinės Liepsnos karalystėje.

Šaukti draugų vardais jie nešaukė, kadangi nenorėjo kelti didelio triukšmo. Juk galimas daiktas, kad juos išgirs svetimos priešų ausys.

Staiga jie pateko į tiršto rūko spąstus.

-Pelkė, - suirzusi ištarė Ermerlina.

-Čia pilna žaltvikslių, - Marius susižavėjęs stebėjo mirgančias mėlynas liepsneles, kurios tai staigiai pasirodydavo vienoje vietoje, tai netikėtai išnykdavo ir atsidurdavo jau visiškai kitoje vietoje.

-Šitas rūkas kažkoks... Keistas, - mergina pavargusi atsitūpė ant žolės kupsto. - Čia žiauriai karšta, - ji atsisegė apsiaustą.

-Man irgi ėmė spausti galvą, - Marius pamasažavo savo smilkinius.

-O ne... - Ermerlina žvilgtelėjo į bendražygį. -Tai laumių darbas. Šis rūkas - geismo alsavimas.

-Cha, - Marius sunkiai nutiko seiles, - pavadinimas labai romantiškas.

-Tai visiškai nejuokinga, - mergina pyktelėjo. Jos skruostai iš karto parausvėjo, - žmonėms per šitus kerus aptemsta protas.

-Erme, - Marius atsitūpė šalia rudaplaukės. Jis atsargiai, itin švelniai užkišo išsprūdusią iš kasos plaukų sruogą už merginos ausies. Jo nykštys nuslydo jos skruostu žemyn, prie lūpų, - Aš nei karto nepasakojau tau apie savo jausmus...

-Aš nesu jų nusipelniusi, - Ermės akyse sužvilgo ašaros, jos putlios lūpos liūdnai šyptelėjo.

-Ne, tu esi jų verta labiau, nei bet kuris kitas žmogus, - Marius suėmė jos veidą. -Aš myliu tave, - sukuždėjęs, vaikinas pabučiavo Ermerliną. Ši nedvejodama atsakė.

Mergina pritraukė vaikiną prie savęs ir netrukus jie gulėjo ant šlapios žolės. Geismo rūkas apgaubė juos dar tirščiau.

-Starkai, po galais, atimk iš manęs mano nekaltybę, - suaimanavo Ermė.