Šalčio sūnus 3 ✓

- VIII -

Kitą dieną, vos išaušus rytui, Ermė su Mariumi pakirdo pirmieji. Šį kartą jie nedarė mankštos kaip įprastai. Mergina atsisėdo lovoje ir, apkabinusi savo kelius, padėjo galvą ant jų. Jos susimąstęs žvilgsnis stebėjo kylančios saulės auksinius spindulius.

-Erme, - Marius prisėdo šalia jos. Mergina šyptelėjusi pažvelgė į jį.

-Tu man seniai patinki, ir tu tai žinai.

-Ne, šito aš nežinojau. Maniau, kad manęs nekenti, - Ermė giliai atsiduso.

-Aš myliu tave. Tiesiog tuo metu dingo mano geriausias draugas. Nenorėjau leisti jausmas plėtotis...

-Suprantu tave, - Ermė suėmė sunkų vaikino delną, - aš elgiausi taip pat. Tu esi geriausias draugas, Mariau. Esi tobulas karys. Esi nuostabus... Vyras, - jos akys nukrypo prie Starko lūpų.

Šis šyptelėjęs sunėrė jųdviejų rankų pirštus.

-Noriu, kad būtum mano žmona. Manau, kad dabar tam tikrai tinkamas laikas, - jo akys žėrėjo.

-Ir gyvensime čia? Kartu? - Rosmė atsisėdo ant jo kelių.

-Čia, kartu. Sukursime šeimą. Gyvensime ilgai ir laimingai, - Marius lūpomis švelniai palietė Ermės kaklą.

-Tuomet sutinku. Sutinku tapti Stark, - karštai sukuždėjusi, mergina aistringai pabučiavo vaikiną. Šis suėmė jos liemenį ir priglaudė jos kūną arčiau savojo.

***
-Sveika, Raida, - Norturas pasisveikino su senyvo amžiaus moterimi. Jos laikysena buvo išdidi, veidas nusėtas rudomis dėmėmis.

-Sveikas, Norturai. Šiąnakt sapnavau tave. Sapnavau, kad ateisi.

Jie visi sugūžėjo į trobelės vidų. Danielius viską nuodugniai, su visomis smulkmenomis bei detalėmis išklojo Raidai savo istoriją.

Moteris įdėmiai klausėsi. Tuomet kažką nukuždėjo Norturui. Šis linktelėjęs nusivedė Ermę ir Marių laukan.

-Ką gi, tieskite savo delnus, mielieji, - Raida plekštelėjo per stalo paviršių, - Delnų linijos viską pasakys.

Frozenas susižvalgė su Rosme. Jie vienu metu atkišo savo rankas, atverstas delnais į viršų.

Raida įdėmiai, ilgai tyrinėjo jų delnus. Vis lygindavo, kažką murmėjo sau panosėje.

Galiausiai ji pakilo nuo stalo ir nušlepsėjo į kitą kambarį. Po kurio laiko grįžo su pintine stiklinių buteliukų, pilnų spalvotų skysčių.

Ji išsitraukė iš pintinės drobinį maišelį. Jame buvo daug baltos kreidos gabaliukų. Ji paėmė vieną ir kažką nubrėžė Rosmės delne.

-Dabar aš duosiu tau išgerti vieno eleksyro, o tu, - senutės pirštas nukrypo į Rosmę, - laikyk jį už rankos ir, jei myli, nepaleisk.

Rosmė padarė kaip liepta. Raida Danieliui į burną supylė tamsiai mėlyną, saldų skystį. Staiga vaikinas paniro į siaubingą agoniją. Blogis jo viduje pabudo. Aplinkui ore kybojo daugybė tamsių magijos kamuolių.

Raida kažką kuždėjo nesuprantama kalba. Jos balsas buvo įtaigus ir kiek žemesnis nei įprastai.

-Man skauda, - Danielius sunkiai iškvėpė oras. Iš jo nosies ėmė bėgti juodas kraujas.