xLiamx
-Liam !Liam! Kaip jautiesi pirmomis atostogų dienomis ? - iš visu pusiu girdėjau savo vardą ir begale blyksčių aplink.
-Ačiū gerai - išsiviepiau netikra šypsena. Net per atostogas jie negali atsikabinti nuo mūsų. Įsėdau į mašina ir kuo greičiau patraukiau namų link. Namuose aš ir vėl vienas.
- Vienatvė yra nepagydomas liga kuria serga daugiau, nei trečdalis šalies gyventojų - įsijungiau televizorių ir kažkokia sveikatos laidą.
-Nesąmonė - suraukiau antakius ir atsikandau picos, kurios buvau atsinešęs kartu su kokakola. Atsidusau ir perjungiau kitą kanalą, nes tai per daug priminė apie mano gyvenimą. Atsistojau ir iš savo švarko kišenės išsiėmiau vaistus, kuriuos pirkau vaistinėje. Išsiėmiau kelias tabletes ir įsimečiau į burną jas nurijau, užgėriau kola. Turbūt ta mergina man melavo sakydama, kad jausiuosi kur kas geriau nuo jų, bet ji smarkiai klydo. Nejaučiau nieko. Bandžiau atsistoti, bet kojos atrodė neklausė manę ir visa kūną užvaldė malonus jausmas. Gyliai įkvėpiau ir įsitempiau ant sofos.
xEffyx
Buku žvilgsniu žiūrėjau į maistą. Su šakute gnaibiau mėsa ir vėliau ją su bulvių koše.
-Manau, mums reiktų kur nuvykti - atsikrenkštė mama.
-Butu smagu - šyptelėjau. Galvojau apie ta vaikina iš vaistinės. Niekaip negaliu prisiminti kur aš ji esu mačiusi.
-Atsiprašau, kad vėluoju - nusijuokė tėtis atėjęs į valgomąjį. Kiek prisimenu prieš mane uždarant ten jis miegojo su mūsų kaimyne. Įdomu ar mama taip ir sužinojo.
-Kaip laikosi kaimynė ? - paklausiau ir mačiau, kaip tėtis išbąla.
-Ji persikraustė į kita miestą - nusijuokė mama. Ji visada juokiasi nors tam ir nebūna tinkamas metas.
-Išvažiuoju - pabučiavo į mano plaukus brolis ir pasiėmęs krepšį pranyko už durų.
-Tik neapsimesk, kad tai tau rūpi - tyliai pasakiau. Prieš du metus mes, net labas vienas kitam nesakydavom, o dabar visi tiesiog lenda man į šikną. Užlipau į savo kambarį ir pasiėmiau nešiojama kompiuteri, pasidėjau ji sau ant kelių.
"Sveika Effy,
Girdėjau tave jau paleido iš pati žinai kur ir mes visi norime su tavimi susitikti. Na žinoma jai tu turi laiko tam.
Su meile,
Kristi ir draugai. "
Jie tiesiog šaiposi iš manęs. Žmonės yra žiaurus. Uždariau savo kompiuteri ir iššokau iš lovos. Susirinkau savo daiktus.
-Mama aš einu kažkur ! - surėkiau per namus.
Įėjau į kavinukę kuri buvo tikrai toli nuo mano namų. Neorėjau, kad kas mane rastu, o ypač tie žmonės kurių aš nenoriu. Atsisėdau atokiau visų žmonių. Šyptelėjau, kaip girdėjau švelnia muziką.
-Labas vakaras. Ką užsisakysite ? - šyptelėjo gan seno amžiaus moteriškė su stipriu akcentu.
-Kavos - šyptelėjau ir ji nuėjo. Paskutinis mano gertas kavos puodelis buvo nuneštas. Pakilau nuo stalo ir sumokėjau už kava. Įkvėpiau paskutinio oro gurkšnio. Ėjau apie nieką nemąstydama tiesiog ėjau. Nežinau kur. Nežinau, kaip. Tiesiog ėjau. Aš esu sulaužyta ir niekam čia nereikalinga, juk mes tokius metame lauk.
...
Aukštas tiltas ir po juo tekanti srauni upė. Nesijaučiu saugi stovėdama ant jo krašto, bet tvirtai žinau, kad čia labai pavojinga. Tai viskas ko man reikia. Nesijaučiu kalta darydama tai, aš žinau, kad tėvai nesielvartaus ilga laiką. Jie susitaikys su ta mintimi ir gyvens, kaip nieko nebūtų įvykę. Galbūt jie pagaliau susiruoš keliauti aplink pasauli ir pamatyti daug gražiu vietų. Brolis baigs mokslus ir gaus gerai apmokamą darbą. Žiūrėdamas į žmogų gali pasakyti jo gyvenimo būdą ir maždaug kas laukia jo ateityje, bet to niekas netaiko man, nes aš tik esu paprastas žmogus, kuris tiesiog egzistuoja ir nejaučia jokio gyvenimo džiaugsmo. Iškyla klausimas, kam man būti čia ir kęsti skausmą? Gyliai įkvepiu .
-Tu tuo tikra ? - išgirdau balsą, kuris skambėjo ramiai.
-O kas man belieka ? - gyliai įkvėpiau.
-Na tada šoku kartu su tavimi - jaučiau kūną, kuris stovėjo šalia manęs.
-Tu nežinai mano istorijos - lėtai kvėpavau.
-Niekas nežino visų gyvenimo istorijų. Tai šoksi ar stovėsim čia visa naktį ? - atsikrenkštė. Mano kojos ir rankos drebėjo. Stipriai užsimerkiau.
-Tu pasiruošusi ? - jis paklausė. Atrodo aš ne viena tokia beprotė.
- Taip - ištariau tyliai.
-Galiu tau kai ką pasakyti ?
-Sakyk - atsimerkiau ir pasukau galvą į jo puse.
-Jei šoksim mes susilaužysim daugiausiai ranką - pažiūrėjo į apačia.
-Kodėl taip manai ? - paklausiau.
-Vasara paaugliai šokinėja nuo čia .
-Tu bandai mane atkalbėti, nors pats nori tai padaryti ? - paklausiau.
-Tu greitai gaudaisi - nurijo seiles.
-Kadaise aš irgi tokia buvau - nusivaliau ašaras kurios riedėjo mano veidu. Žiūrėjau į užrašą kuris buvo parašytas ant tilto esančios briaunos.
"Noriu padėti visiems, nes pati sau nebegaliu padėti arba to nenoriu. Man nerūpi tu žaloji save, sergi depresija, tave muša ar velnias žino kas su tavimi darosi ... tiesiog aš busiu šalia. Ateik. Niekas nesužinos. - Effy"
-Tai parašei tu ? - paklausė.
-Taip.
-Na tada aš atėjau pas tave.
