×Liam×
-Aš jaučiuosi per daug vienišas, kad tai kadanors įvyktų - liūdnai šyptelėjau.
-Ei gi viskas pus gerai pamatysi. Ir pilnai tikiu, kad tavo draugai ateis, juk reikia laiko. Pamatysi tau jie ir atsibosti spės - patapšnojo per petį Effy.
-Butu gerai jai tai būtu tiesa, Effy - perbraukiau per savo veida kelis kartus, norėdamas įsitikinti, kad nėra taip baisu.
-Na ką Liam turiu eiti. Turbūt dėl manęs nerimauja - šyptelėjo man. Nuo tos sekundės, kaip ji atsistojo aš pasijutau vienas, kaip niekada anksčiau. Gerai sakoma, kad prie gero greitai priprantama. Palidėjau ja iki durų iki kuriu mums leidžiama eiti.
-Ei neliūdėk - nusišypsojo.
-Saugiai grįžk namo - tvirtai ja apkabinau.
-Būtinai - stebėjau, kaip ji man paskutini kartą pamojavo ir dingo už durų.
Dienos ėjo neparastai lėtai ir sunkiai. Viskas atrodė pilka ir nepatikima, net ant palangės stovinti plasmasinė statūlėlė. Nesiruošiu pasakoti visų smulkmenu, nes turbūt užmigtumėt. Aš, net nežinau kam pasakoju ar tai išvis yra tikra. Ar pasaulis yra tikras ? Visi vienareikšmiškai pasakytu TAIP ! Net mano balsas galvoje tai rėkte rėkia, bet aš abėjoju.
Jau lygiai keturios dienos, kaip nemačiau Effos. Ji neatėjo, nei užvakar, nei vakar ir abėjoju, kad ateis šiandien. Aplamai mano gyvenimas paremtas abėjonėmis. Ir dėl to man baisu.
…
Visa dienos rūtina ta pati. Dabar man neleidžia turėti nieko aštraus ir jaučiuosi, kaip kalinys. Praėjo trys savaitės ir mano kūnas atrodo, jaip skeletas prie jų dar pridėkime begalę randų. Tai kraupus vaizdas. Vaistai kuriuos vartoju man padeda atskirti tikra skausma nuo psichologinio ir tai begalo skaudų. Dar skaudžiau, nei prieš tai. Pažadas laikyti mane čia tik savaite pradingo su lyg ta sekunde, kaip vaikinai nesiteikė pasirodyti. Sakoma, kad iš čia nelemta ištrūkti, net bunant sveiko proto. Kartais įsivaizduoju, kad mano mintis visi girdi ir aš jiems pasakoju visas savo smulkmenas, kad ir dabar.
-Liam Payne ! - išgirdau savo vardą. Pakėliau akis į sesutę, kuri įsibrovė į mano palata, o gal turėčiau vadinti ji savo kambariu ? antraisiais namais?
-Taip ? - atsisukau į ja.
-Tu turi lankytoju, net kelis. Jie tavęs laukia bendrąjame kambaryje - jos balse girdėjosi šioks toks susijaudinimas.
-Kas jie tokie ? - paklausiau. Man nebuvo svarbu aš prie to pripratau.
-Trys vaikinai.
-Pasakykit, kad nenoriu jų matyti - susiriečiau į kamuoliuką.
-Ei, jai neklystu tu jų laukei ilga laiką - atsikrenkštė seselė.
-Tai jau nebesvarbu - nurijau seiles. Pilva keistai maudė kaltės jausmas.
-Jie tikrai nori tave pamatyti - atsidusi seselė. Mane užgriauzė sąžinės jausmas. Pakilau iš lovos ir apsivilkęs juoda džemperi lėtai slinkau link bendro kambario. Mano kojos kiek drebėjo, bet žingsnius dėjau tvirtai, kaip niekad.
-Sveikas, brolau - atsistoji ir išsiviepė Louis vos įžengiau pro slenksti.
-Čia, net langai su grotomis - žiūrėjau į juos ir verčiau juos jaustis kaltais. Jie nemaloniai susižvalgė.
-Tave išleis kelioms dienoms. Mes dėl to susitarėme - šyptelėjo Niall.
-Draugų nevalia palikti iš vis tokiose vietose - nurijau seiles ir valdžiau ašaras.
-Aleisk, Liam. Tau buvo tikrai blogai - kalbėjo Harry.
- Yra - pataisiau ji.
-Eik krautis daiktų. Mes tuoj pat iš čia važiuojame - tvirtai pasakė Louis apsidairydamas.
-Visi jie pas seseles - atsistojau.
-Paimsiu - nurijo seiles Harry.
-Šikniai - tyliai suburbėjau. Ta vakara grįžau į Harry namus. Nepasakosiu jums ką mes valgėme pastarąsias penkias valandas, nes tai būtu per daug nuobodu. Mes, net normaliai nesikalbėjome.
-O jei ji vėl manęs ieškos ? - tyliai tariau ir Harry nustojo kramtyti.
-Apie ką šneki, Liam ? - jo kvėpavimas pasunkėjo. Žinote, būna kaip trumpam išsigasti.
-Nieko. Ar leisi eiti pasivaiksčioti ? - tariau. Jis papurtė galvą. Po ilgo laiko maldavimo visgi jis mane išleido. Jaučiuosi, kaip mažas vaikas, kuris turi atsiklausti tėvų ar gali išeiti iš savo gatvės. Jau žinojau, kur eisiu. Neslėpsiu, juk jums pasakoju viską, noriu sutikti ja. Ta vakara jos ten neradau ir dar kelis kitus vakarus. Papasakočiau, kaip slankiojau gatvėmis vis ieškodamas keistai apsirengusios merginos su šviesiais plaukais, kiek kartų teko apsigauti ir atsiprašynėti šviesaplaukių, kurios buvo panašios į Effy, bet tai per daug beviltiška ir liūdna. Nenoriu jūsų liūdinti jai iš vis yra ką liūdinti. Kekviena vakarą prasidėdavai ant tilto krašto po kelias valandas nesulaukdamas jos, bet aš tikėjau ir tai nebuvo berždžias laukimas.
-Tu visada taip sėdi ? - paklausiau, kaip buvau netoli Effy ant tilto.
-Kartais - šyptelėjo.
-Atrodau apsvaigusi - suraukiau antakius.
-Tokia ir esu. Iš kur tu čia ? buvau ligininėje, bet tavęs ten neradau - šyptelėjo.
-Mane paleido kelioms dienoms - atsisėdau prie jos.
-Liam, aš nebegaliu - puolė į mano glėby ir tvirtai apkabino.
-Atsiprašau, kad negaliu tau padėti - paglosčiau jos nugarą.
-Man per daug skaudu - sukukčiojo.
-Nusiramink - tik tiek galėjau ištarti. Ji nusišluostė skruostus ir man šyptelėjo.
-Matai baigia užgyti - ji paglostė mano žandą ant kurio matėsi šiokie tokie įbrėžimai.
-Liks žymės - sugavau jos ranką ir palikau ja prie savi skruosto.
-Visada lieka - šyptelėjo.
-Tikiu kitu pasauliu ? - paklausė truputi atsitraukusi.
-Ne, tu ? - suraukiau antakius.
-Tikiu, kad yra rojus ir pragaras - apsilaižė lūpas.
-Nemanau, tai tik mirtis ir supuvęs kūnas po žeme - prisimerkiau.
-Dėl to galime ginčiotis. Be to kūnas ir dvasia visiškai skirtingi dalykai - šyptelėjo.
-Nepradėkim ginčiotis, nes tada tikrai mirsime - truputi nusijuokiau.
-Gerai - šyptelėjo.
-----
Nuomonių gal bus ? :) dovanokit dėl klaidų :)
-Esa
