×Liam×
Sunkiai atmerkiau akis. Mačiau baltas lubas.
-Sveikas, Liam - linksmai tarė Harry. Nusukau galvą į kita pusę. Pažiūrėjau į savo ranką kuri buvo apvyniota baltu tvarščiu. Aš per daug silpnas, kad galėčiau iki galo tai užbaigti.
-Dieve Liam niekada mūsų taip negązdink - iš kart prabilo Louis įėjas į mano palatą.
-Noriu pabūti vienas - nusigrežiau nuo jų.
-Mes tave suprantam, Liam - tyliai tarė Niall.
-Nieko jus nesuprantat - gyliai įkvėpiau. Man buvo dabar labai sunku. Negaliu to tverti. Girdėjau, kaip palatos durys užsidaro ir aš lieku vienas. Neužilgo atėjo slaugė ir suleido man vaistų pasakiusi, kad tuo pas mane ateis dakatras.
-Sveikas, Liam. Aš daktaras Burns - prsisitatė jis.
-Sveiki - nurijau seiles.
-Paleisimi jus jau šiandien. Neturime reikalo jūsų čia laikyti - kažka užsirašė savo sąsiuvinije.
...
Išlipau iš mašinos ir žvelgiau į aukšta pastatą. Nurijau seiles. Nuo to įvykio praėjau jau mėnuo ir man nuo to neguvo geriau. Esu per daug pažeistas. Mums liko mėnuo ir aš vėl galėsiu lipti ant scenos.
-Aš esu psichologas Deksteris. Labai malonu susipažinti - ištiesė man ranką daktaras. Paspaudžiau ranką. Ta pati padarė ir kiti vaikinai.
-Liam, mes manome, kad ten tau bus kur kas geriau - ramiai kalbėjo Harry.
-Jus negalite su manimi taip elgtis ! - išpučiau akis.
-Mes labai atsiprašome, Liam - tyliai ištarė Niall.
-Jus esate mano šeima ! Jus esate man niekas ! Kodėl jus mane kišate ten ?! - rėkiau ant jų ir nuverčiau viską buvo ant daktaro stalo.
-Nusiramink, Liam - žiūrėjo į mane pasimetusiu žvilgsniu Louis.
-Man nusiraminti ? - rėkiau.
-Tai tik kelioms dienoms - tikino mane Harry.
-Jus manęs atsikratot ? - mano venomis tekėjo pyktis.
-Atsiprašom, Liam.
...
-Štai tavo palata - šyptelėjo man seselė. Nuleidau akis ir ant žemės numečiau savo krepšį. Atsisėdau ant lovos. Bučiai išprotėjęs jai ne man paskirti vaistai. Man padavė baltą pyžamą ir uždėjo baltą juostele ant riešo su vardu ir pavarde.
-Kelios taisyklės : keliames septinta ryto, pusryčiai ir vaistai aštunta, dešimta susitikimas su daktarais ir apžiūra, antra pietus, penkta vakarienė, dešimta visi miega. Ir duosiu patarimą laikykis visų šitų taisyklių - viska sudiktavo seselė ir paliko didelėme kambaryje su kitais.
-Aš negaliu čia buti - pasakiau keistai merginai.
-Šaltos rožės. Kodėl negali čia buti ? - palingavo ir tada lyg atsibudusi iš transo normaliai paklausė.
-Aš turiu nueiti kai kur - mano rankos kiek drebėjo.
×Effy×
-Tu tiesiog privalai eiti pas daktarą Deksteri - ramiai kalbėjo mama. Man butu daug lengviau jai ji ant manęs rėktu.
-Aš nenoriu ir taip du metus kenčiau jį. Aš tiesiog prisiekiu, kad man viskas gerai. Aš pasveikau - išsiviepiau netikra šypseną ir vaidinau, kad man viskas gerai. Nors visas mano vidinis pasauli griuna ir dūžta į šipulius.
-Labai džiaugiuosi - apkabino mane mama. Dabar norėjau verlti, nes skaudinu savo šeimą.
-Einu pasivaiksčioti - šyptelėjau mamai.
-Gerai - linktelėjo ir pasieme skaityti knygą.
Ėjau ant tilto. Nelėpsiu tikėjausi sutikti ji ten, juk jis sakė, kad ateis ten kada tik galėsi, bet daugiau nemačiau jo, nei kartą. Mane kankino mintis. O gal jam ant tiek blogai, kad jis negali išeiti iš namų. Arba jis sėdi ir juokiasi iš mano bukumo. Atsisėdau ant krašto ir tebaliavau kojomis žiūrėdama į upe. Temo ir leidosi saulė. Praradau viltį, kad jis kadanors pasirodys čia.
×Liam×
Apsidairiau aplink tamsu kolidoriu. Nieko nemačiau ir tai buvo didelis pliusas man. Tyliai nužimgsniavau prie pirmo aukšto lango kuris nebivo rakinamas ir atokiau nuo seselių punkto. Atidariau langą.
-Niekur Payne ! - išgirdau savo pavardę.
------
Ką manot ? :) parašykit nuomonių :/ :) srr daug klaidų, nes greitai rašiau
