×Liam×
-Mums reikia liautis taip susitikinėti - šyptelėjo, kaip stovėjome prie jos namų.
-Reiktu ir nepamiršti taisyklių - šyptelėjau.
-Nėra jokių taisyklių, kvailiuk - nuaijuokė. Susigėdau, juk nesu niekam apie tai sakęs, na neskaitant jūsų, o tuo labiau jai.
-Viena akimirka galvojau, kad jos yra - nuleidau akis.
-Nieko tokio, Liam - patrypčiojo vietoje, kaip papūtė vėjas.
-Turėčiau eiti, tuoj lis - pakėliau akis į apsiniaukusi dangų.
-Gal užeisi ? - šyptelėjo.
-Kaip tavo tėvai ? - paklausiau.
-Jie nieko prieš, manau - šyptelėjo.
-Na, o jai mes eitume pas mane ? Nusipirktumėm įvairaus maisto, pakalbėtumėme - pasiūliau.
-Gerai - šyptelėjo ir mes patraukėme link arčiausios parduotuvės. Bijojau dėl Effy saugumo viešoje vietoje.
-Nesijaudink, galiu eiti kur kas toliau nuo tavęs - nurijo seiles.
-Ne - atsisukau į ja. Toliau mes ėjome tyloje. Mintise keikiau save, kad nevažiavau mašina.
-Tu per daug nervingas, Liam - nestipriai pastūmė mane ir apsisuko ratu.
-Nesu toks - apsidairiau.
-Kur gi - pavartė akis.
-Nutela ar riešutų sviestas ? - paklausiau atsiremdamas į vežimėli.
-Nutela - palinksėjo.
Šyptelėjau jai ir į krepšeli įdėjau nutela.
-O Dieve - tyliai tarė Effy.
-Kas yra ? - atsisukau.
-Nieko tiesiog kuo greičiau einam iš čia - šyptelėjo ir pagreitino žingsni link kasų. Gerai, kad viską pasimėme.
×Effy×
Sukandau dantis ir maldavau Dievo, kad manęs nepastebėtu, bet kaip ir visada jis manęs nesiklauso, nei viena ausimi.
-Effy - išgirdau savo vardą, bet tvirtai žinojau, kad tai ne Liam. Apsimečiau, kad nieko negirdėjau, toliau stovėjau už Liam.
-Sveika, senai matyta - nusijuokė sena klasiokė.
-Labas - šyptelėjau.
-Taigi, kaip sekasi ? - pasitvarkė savo plaukus, kurie visada buvo ir yra tobuli. Sakot nieko tobulo nėra, bet jus klystat jis visada yra !
-Gerai. Turiu eiti - nusigrežiau nuo jos. Jaučiau, kaip ji nueina.
-Viskas gerai ? - į mane atsisuko Liam.
-Jo - patvarkiau gumos pakelius. Jie visada netvarkingai išdelioti.
Kelionė iki Liam namų buvo tyli, bet tai nebuvo iš tų tylų per kurias reika įtemtai mąstyti temos ar panašiai. Tiesiog mes ėjome.
-Tau kavos ar arbatos ? - paklausė padėdamas maišus ant stalo.
-Arbatos - apsidairiau aplinkui. Čia tikrai jauku.
-Mėtų tiks ? - Paklausė.
-Tiks - linltelėjau. Viska nusinešę į svetainę galvojome ką nuveikti, bet po kelių nevykuaiu žaidimų ir nejaukių momentų nusprendėme pažiūrėti filmą.
-Aš už drama ! - protestavo Liam.
-Siaubo ! Dramos per daug liūdnos - zyziau.
-Aš vis vien už drama - sukryžiavo rankas.
-Puiku vadinasi nežiūrėsim nieko - susikėliau kojas ant sofos.
-Popierius , žirklės, akmuo. Kas laimės ta ir žiūrėsim - patobiau įsitaisė Liam.
-Gerai - atsisukom vienas į kita ir tris kartus papurtėme delnus. Iškėliau rankas ir pasimaiviau.
-Nesąmonė - nusijuokė Liam.
×Liam×
Kartais atrodo, kad lieku vienas ir niekas manęs nesupranta. Niekaip negaliu suprasti to, kad mes visada liekame vieni. Nuo to neapsaugotas niekas. Neslėpsiu, kad vienu momentu norėjau pasinerti į alkocholio ir narkotikų liūną, bet laiku supratau, kad nieko gero iš to neišeis, bet tada mane pasiglemžė tamsa ir savęs naikinimas. Nuolat ant savęs pykstu, kad ir dabar žiūrėdamas visai nebaisų siaubo filmą. Tampu nejautrus viskam ir dėl to labiausiai bijau. Mes gimstame, galvojame ir mirštame vieni. Pasaulis yra žiaurus ir manau tai kartosiu gan dažnai, juk tai kenčiu kekvieną diena.
-Ar esi jautusi tai, kad tampi nejautrus įvairiems dalykams ? - tyliai paklausiau . Žinau, kad ji mane girdėjo.
-Taip. Ir galiu pasakyti, kad tai baisiausias dalykas, Liam, bet tau reikia nepasiduoti - šyptelėjo.
-Nepasiduoti - tai taip beviltiškai skamba - pažiūrėjau į ja.
-Suprantu tave - ji žiūrėjo tiesiai į mano akis, kaip ji taria šiuos žodžius negaliu ant jos pyksti ir rėkti jei į veidą, kad ji nieko nesupranta, taip darau vaikinams, ir palikti ja be žado. Mane ramina tai, kad ji ištiesų mane supranta ir jaučia tai ką jaučiu aš.
-Niekas nepasirodė mano gimtadienije, nors visi sakė, kad ateis, o dabar per gimtadienius gaunu per daug dėmesio. Dėmesio, kuri galėjau gauti anksčiau gal būčiau labiau tai vertinęs - tariau po ilgos tylos.
-Na manau, lad butum pasikėlęs šiknius ir nieko nevertintum, bet tai nesvarbu dabar. Visgi posakis lazda turi du galus egzistuoja - pasitvarkė plaukus.
-Nuo šiol busiu pasikelusiu, o trečias galas visada tau duos per galvą - pavogiau iš jos spragėsiu.
-Sekmės tau tokiu būnant.Tiesa - šyptelėjo ir padėjo galvą man ant peties.
-Ačiū, kad atsiradai - tyliai tariau.
-Nedėkok.
-Gerai.
-Šis filmas visai nebaisus - spoksojo į ekraną.
-Aš tikėjausi, kad pradėsi spigauti - suprunksčiau.
-Tik per mano lavoną - įsimetė kelis spragėsius į burną.
- Tai pats blogiausias filmas, koki tik esu mačiusi - pridurė, kaip po filmo rodė nepavykusius kadrus.
-Ką veiksime dabar ? - paklausiau.
-Jau vėlu man reikia namo. Palidėsi ? - išsiražė.
-Palidėsiu - šyptelėjau.
Daviau Effy savo megstini, nes lauke tikrai atvėso, o kelias laukia ilgas.
-Galėjau tave pervešti mašina - nusijuokiau.
-Smagu ir taip - sukikeno.
Vakaras nors šaltas, bet labai gražus.
-Iki - tarė ji mane apkabindama.
-Iki - tyliai tariau. Dar kelias sekundes pažiūrėjau į jos tamsias akis.
-Saugiai grįžk - netikėtai pasistiebė ir pabučiavo man į žandą.
-Būinai - išsiviepiau plačia šypsena.
-----
Sveikos. Daug klaidų.
