× Liam ×
Tai jausmas. Toks, kuri jaučiame pasiilge kažko, kiek žinau jis vadinamas ilgėsiu. Bet baisiausia yra tai, kad jaučiuosi ne visiškai taip. Norite žinoti, kaip jaučiuosi vos pramerkęs akis ? Girdžiu teigiama atsakymą, o gal todėl, kad noriu tai girdėti. Nenukrypkime nuo temos, bet esmė tame, kad negaliu to paaiškinti. Mano mintyse tokia pat painiava, kaip ir šie žodžiai.
Plačiai atmerkiu akis, kaip normalus žmogus kiekvieną ryta, bet lyg su ta sekunde mane persmelkia jausmas, kad nutiks kas nors ko niekas negalės paaiškinti, bet ne visada jis blogas kartais jis jaukus ir malonus. Na, o dabar klausimas jums, kaip jus tai pavadimtumėte, kokį jausmą jus įžvelgiate ? Įtemtai pamąstykite ir pasakykite tai garsiai gal aš tai išgirsiu, nors nemanau, o gal ? Vėl nemačiau jos keliatas dienų. Turbūt mums nelemta susitikti. Gyliai įkvėpiu ir atsikeliu iš lovos. Dabar yra penkta valanda ryto. Turiu valandą nusigauti iki studijos ir duoti žurnalistams inerviu, aptarti nauja albumą. Na visi tie dalykai, kurie mane atitraukia nuo savo minčių, nors trumpam. Įsėdau į mašiną ir patraukiau link studijos.
-Liam, kaip jautiesi ir vertini tai ? - paklausė manęs.
-Dėl ko ? - pasimečiau.
-Naujo albumo apskritai dėl visko - pakartojo viena žurnalistė.
-Na aš devinesdešimt devynis procentus savo laiko, nesuprantu kas dedasi - pažiūrėjau į ja. Visi juokėsi tik ne aš. Man visiškai nesvarbu, kad jie prima viska su humoru tik žinau, kad jiems taip lengviau, nei kalbėtis apie tai garsiai.
- Ačiū už dėmesį, vaikinai - ji maloniai nusišypsojo. Tai mažas epizotas, kuri norėjau jums papasakoti, kad nors kiek leistumėte sau įsivaizduoti, kaip viskas vyksta ir nėra viskas taip įdomu, kaip atrodo. Na žinoma būna ir smagių akimirkų.
Po visko važiavau namo su dideliu nerimu viduje, net pats nepajutau, kaip pasukau senai matyta gatve. Tyliai pradariau duris. Kieme nestovėji, nei viena mašina, o tai reikškė, kad nieko nėra namie ir aš esu visiškai suagus vaiksčiodamas po svetimus namus. Pakilau į antra aukštą.
-Effy ? - garsiai tariau išvydės gulinčia merginą ir nusisukusia nugara į mane. Jokio atsakymo negavau.
-Effy ? - dar kartą tariau prieidamas arčiau. Nužvelgiau jos kambari, tai nebuvo tipiškas paauglės kambarys čia buvo kažkas kitokio, net nemolu jo apibudinti.
-Effy ? - paliečiau jos peti ir pajudinau. Ji nerodė jokių ženklų. Veiksmą pakartojau dar kartą tik truputėli stipriau. Jos akys pradimerkė, bet ne taip plačiai, kaip visada.
-Ką čia veiki ? - sumirksėjo dešiniu delnu perpraukė per veidą.
-Tiesiog užsukau pažiūrėti, kaip laikaisi - šyptelėjau.
-Atleisk, kad radai mane tokios būsenos, tiesiog daktaras Deksteris sumanė išrašyti man stipresnių vaistų - šyptelėjo.
-Ar tai ne į blogą ? ir ar tu išgėriai daugiau vaistų, nei leistina ? - paklausiau suraugdamas antakius. Pažiūrėjau ant jos spintutės stovinti vaistų buteliuką.
- Viskas eina tik į blogą, Liam. Ir taip tu supranti tai kuo puikiausei - atsisėdo lovoje.
- Kas dabar neduoda tau ramybės ? - uždaviau klausimą ir atrodo ji labai pasimetė, nežinojo ką atsakyti.
-Tiesiog bereiklingas nerimas, juk pats žinai, kaip viskas vyksta - sumikčiojo.
-Juk tu pasakytu jai kas būtu blogai. Taip ? - paėmiau jai už rankos.
-Nesijaudink, Liam. Gal nori arbatos ? - šyptelėjo.
-Ne ačiū. Jau važiuosiu. Išsimiegok ir daugiau nebegerk vaistų daugiau, nei reikia - šyptelėjau.
× Effy ×
-Prižadu, Liam - šyptelėjau ir stipriai ji apkabinau. Daryti kažką blogo yra daug sunkiau, kaip prižadi kažkam to nedaryti tada tu jautiesi, kad turi didelia pareigą nenuvilti žmogaus ir mano žmogus yra - Liam.
-Nedaryk daugiau taip - liūdnai nusišypsojo.
-Jaučiuosi gerai - šyptelėjau.
...
-Effy, kur mane vedi ? - išgirdau Liam balsa.
-Atsargiai - paleidau medžio šaką, toliau bridau per ilgą žolę.
-Auč - greitai sustojau ir atsisukau į Liam, kuris vos ant manęs neužgriuvo. Liam veidas buvo labai arti mano tiel arti, kad galėjau jausti jo blakstienas nusileidusias ant skruosto.
-Mes tuoj ateisime - sumikčiojau.
-Gerai - tarė.
-Taip - nežinau kodėl, bet niekaip negalėjau pajudėti iš vietos.
-Tai einame - nusijuokė.
-Ak taip, gerai - apsisukau ir tesiau savo kelione po džiungles. Po mažiau nei dvėju minučių mes pasiekėme savo kelionės tikslą. Čia buvo gražu, galėčiau pasakyti, kad čia viena iš gražiausių pasaulyje vietų, kuria visai nesenai atradau.
-Effy, ir ką mes čia veiksime ? - trumpam buvau užmiršusi, kad Liam taip pat čia.
-Gulėsime. Šiandien nuostabiai matosi žvaigždės - pakėliau akis į dangų. Paėjau kelis žingsnius į priekį ir užlipau ant traukinio bėgiu. Atsiguliau.
-Prisijunksi ? - paklausiau ir trumpam užmerkiau akis.
-Tai beprotiška - nusijuokė.
-Čia ramu ir gera. Girdi, kaip svirpia žiogai ? - atmerkiau akis.
-Girdžiu. Mieste to neišgirsi - jis atsigulė taip, kad jo galva būtu prie manosios, man gera jausti jo ryši.
-Tikrai taip - šyptelėjau spoksodama į gražiai išsidėsčiusias žvaigždes.
-Effy, ar čia važinėja traukiniai ? - paklausė pi kelių minučių tylos.
-Taip - tariau prikimusiu balsu.
-Jei dabar jis važiuos ? - paklausė.
-Mes mirsim - rimtai tariau.
-Aš turėsiu grįžti rytoj ten - liūdnai tarė.
-Nusiteik, kad važiuoji pasveikti, Liam, nes kitaip niekas iš to neišeis - Pasukau savo galvą. Mačiau neriškius Liam veido konturus.
-Kartais atrodo, kad neištversiu - gyliai įkvėpė.
-Ištversi. Tam esu aš ir kiti vaikinai - tariau.
-Tau nešalta ? - paklausė.
-Pakenčiama - nusijuokiau.
-Kodėl juokiesi ? - paklausė.
-Nenumanau kodėl mes čia gulime. Tiesiog norėjau tau parodyti - nusijuokiau.
-O man čia patinka - pasuko galvą.
...
Vertnkit.
