Sifilitikų ligoninė 2: Nauja pradžia (Sifilitikų ligoninė 2)

2.

Diena iš dienos Ročesteris gėrė ir tam nebuvo galo. Kitą rytą jį nustebino ir pribloškė vienas ligonis...

Jis vis dar bandė atsipeikėti iš po vakarykščių išgertuvių, kai į kabinetą užėjo Viviana. Ji atrodė ir džiūgaujanti ir liūdna.

- Daktare, ką tik į ligoninę atvežė Jums gerai žinomą žmogų. Ar norėsite ją aplankyti?

- Ją?!- nustebo Ročesteris.

- Taip, ją... Ar eisite pas ją? Ji nori Jus pamatyti...

- Na, turiu paklusti damos valiai jei ji nori su manimi susidurti akis į akį...- Ročesteris vis dar buvo nustebęs ir nesuprato kas jo laukia.

- Aš palydėsiu Jus iki jos palatos.- Viviana švelniai įsikibo į Ročesterio parankę ir vedė jį link durų.

Jie abu ėjo netardami vienas kitam nė žodžio. Pamažu Viviana pasuko į antrą aukštą, kur paslaptingosios ligonės palata buvo už antrų durų po dešine vos užlipus laiptais.

- Daktare, aš nedrįstu eiti kartu... Eikite Jūs vienas.- Viviana jau ketino pasišalinti, bet ją sulaikė daktaras.

- Ar ji tooookia baisi?!- išplėtė akis Ročesteris.

- Ne, daktare... pats pamatysite...- ir Viviana nulipo laiptais į pirmą aukštą.

Ročesteris stovėjo priešais palatos duris ir dvejojo kaip seniau. Tačiau smalsumas jį nugalėjo. Pravėręs duris jis neteko žado ir sustingo vietoje... Lovoje gulėjo Eva Lafont!!! Ročesteris atsipeikėjo ir žengė keletą žingsnių į priekį. Eva žiūrėjo į jį šiek tiek išsigandusi, nes ji nenorėjo čia grįžti.

- Eva? Čia tikrai tu?- pagaliau prasižiojo Ročesteris.

- Taip, aš...- atsiliepė Eva.

- Kas tau nutiko?

- Aš pamečiau tavo magiškus vaistus... Vienas žmogus mane rado gatvėje nualpusią... Aš bandžiau jam pasakyti, kad negaliu čia lankytis, bet...

- Aš nežinau ką dabar daryti...- Ročesteris prisėdo ant Evos lovos.- Tu labai silpna, o aš esu tau pridaręs tiek blogo ir... šiaip tu nekenti manęs... už tą dieną...

- Sifili, būk toks geras numarink mane kaip darydavai su visais ligoniais...

- Eva, mane dabar visi vadina vardu...

- Aš nežinau tavo vardo... Jo man niekad nesi sakęs.

- Aš esu Ročesteris de Bordeaux...- Ročesteris paglostė Evai ranką ir žvelgė į ją skausmo kupinu žvilgsniu.

- Kento grafas?!!- perklausė nustebusi Eva.

- Taip... tas pats... Žinai, tu neprivalai čia gulėti, mano kabinete yra papildoma lova. Ar gali atsistoti?

- Atsistoti galiu, bet paeiti... nelabai.

Ročesteris pakėlė Evą iš lovos ir pradėjo ją nešti ant rankų. Pamažu nulipo laiptais ir įnešė ją į savo kabinetą. Eva atsigulė į Ročesterio dvokiančią lovą ir net nusivaipė.

- Sakyk, ar tu po mūsų išsiskyrimo dar plovei patalynę, ar ne?- paklausė Eva negalėdama pakęsti dvoko.

- Aš... ne...- mikčiojo Ročesteris nežinodamas ką pasakyti.- Pasigavau gonorėją ir dabar... niekas prie manęs nebeeina... Gal tikrai tave perkelti į kitą lovą?

- Nereikia. Man gera žinoti, jog čia miegi... Galiu justi tavo kūno kvapą, nors nelabai malonų.

- Eva, ar tu manęs nekenti?- Ročesteris užsidengė akis bandydamas nieko nematyti.