Sifilitikų ligoninė 2: Nauja pradžia (Sifilitikų ligoninė 2)

13.

Buvo gerokai išaušę kai Ročesteris pramerkė skaudančias akis ir išvydo savo raktus. Stalas buvo drėgnas nuo jo pačio seilių, kurios dribo ant žemės. Lėtu judesiu nusivalė seilėtas lūpas ir pabandė atsitiesti, bet sifilitiko kūnas buvo gerokai sustingęs po tokios ilgos nakties ant stalo. Netyčia ranka užkliudė vyno butelį, kurį visą naktį glaudė prie savęs, visi užrašai ir popieriai susiliejo su vyno raudoniu. Ročesteris nusikeikė angliškai ir ėmė bandyti išgelbėti bent keletą. Tačiau jo kūnas buvo toks sustingęs iš po nakties. Dešinysis delnas degė iš skausmo. Pagaliau prisiminė, jog vakar sutrupino savo paskutinę taurę ir susipjaustė delną. Kraujas buvo ištepęs marškinių nėrinius ir pridžiūvęs prie odos. Nerangiai pabandė nusivalyti, bet ne itin sekėsi. Po kelių sunkiai suvokiamų minučių bandė stotis, kad galėtų nuslinkti iki vonios, bet tai buvo bloga mintis. Visu kūnu tėškėsi ant grindų kur vis dar buvo pilna šukių. Susipjaustė ir antrą delną... Laimei nekliudė veido. Tačiau kliudė senus randus. Prisiminė, jog kadaise daužė Evos kambario duris ligoninėje ir butelio šukės perrėžė jo riešus, o vargšė seselė bijodama jam juos susiuvo davusi nemažą dozę laudanumo. Dabar senus randus vėl atvėrė prakeiktos taurės šukės. Vis liepė sau būti tvarkingam, bet nesisekė. Taip įprato gyventi kiaulidėje, kad buvo sunku atsisakyti senų įpročių.

Kai pagaliau šiaip ne taip atsikėlė nuo grindų, vėl nusikeikė, nes tos šukės supjaustė abu riešus. Pagaliau atsisėdęs ant lovos pabandė sustabdyti kraujavimą, bet ne kaip sekėsi. Reikėjo rasti adatą ir siūlą, kitos išeities nebuvo. O laikrodis jau mušė laiką pusryčiauti. Eva galėjo pasirodyti bet kurią minutę. Jis greitai pasiėmė arčiausiai stovinčio etanolio butelį ir nusprendė vonioje paieškoti likusių priemonių. Laimei koridoriuje nieko nebuvo todėl įsmuko į vonią niekieno nepastebėtas. Padėjęs etanolį ant žemės ėmė versti aukštyn kojomis visas spinteles, kad tik rastų bent paprasčiausią adatą ir siūlą. Laimei jie buvo visi vienoje iš spintelių. Kraujas kiaurai smelkėsi į marškinių rankoves ir jie visi vos per kelias minutes tapo iš baltų raudoni. Ročesterio rankos drebėjo. Visų pirma pagriebė etanolio butelį ir nurijo keletą deginančių gurkšnių, nuo kurių išmušė raudonis ir prakaitas. Tai šlykštynė! Grynas alkoholis. Degina it pragaro ugnis. Tuomet šiaip ne taip įsivėręs siūlą į adatą, giliai įkvėpė ir pasiruošė. Pirmiausiai turėjo susiūti dešinį riešą, nes dešinės rankos dar reikės kairiajai. Tačiau siūti žaizdas kaire ranka- tikras iššūkis! Pagaliau įsidrąsinęs sugebėjo padaryti pirmą dūrį. Negalėjo nei rėkti, nei dejuoti. Triukšmas negerai. Tačiau skausmas buvo per didelis, kad sulaikytų riksmą. Pasiėmęs nedidelį rankšluostėlį įsikando į dantis, kad tik mažiau keltų triukšmo. Šiaip ne taip kaire ranka susiuvo dešinį riešą ir sustabdė kraujavimą. Ruošėsi jau griebtis etanolio, bet Bazilis ėmė belsti į vonios duris, kad pakviestų jį pusryčiauti.

- Pasakyk, kad vėluosiu!- suriko Ročesteris išspjovęs rankšluostį.- Ateisiu vėliau. Turiu nenumatytą darbą. Vėliau sutvarkyk mano kambarį... Tai būtina.

Laimei Bazilis jį paliko ramybėje ir nuėjo žemyn. Ročesteris vėl įsikando rankšluostį. Dabar atėjo eilė dezinfekcijai. Grynas etanolis- grynas pragaras. Jis stipriai užsimerkė ir šliukštelėjo nedidelį kiekį ant riešo, bet skausmas buvo toks, kad jam iškrito rankšluostis iš dantų ir jo klyksmas pervėrė kiaurai visas sienas, ko gero pasiekė ir valgomaąjį. Dabar tai tikrai teks aiškintis ką veikė vonioje.... Po kelių sekundžių skausmas kiek atlėgo ir teko imtis kairiojo riešo. Darbas ėjosi greičiau, bet skausmas nebuvo nė kiek ne lengvesnis. Kai pagaliau baigė, atėjo vėl etanolio eilė. Dabar tikrai stipriai sukando rankšluostį ir užsipylė ant riešo. Dar klaikiau nei pirmą kartą. Ročesteris neišlaikė ir šį kartą. Garsiai suklykė vokiškai SCHEIβE!!!!! Gerai, kad niekas „barbarų" kalbomis čia nekalbėjo. O būtų tekę aiškintis ir dėl to... Vos tik skausmas atlėgo, jis pažvelgė į veidrodį. Atrodė dar labiau išblyškęs nei visuomet, baltesnis nei popierius. Žaizdos užsiūtos, nebekraujavo, o ir etanolis nebedegino taip. Perštėjo, ėdė, bet nebe taip baisiai, kad negalėtų atsistoti nuo grindų.