Sifilitikų ligoninė 2: Nauja pradžia (Sifilitikų ligoninė 2)

3.

Prie ligoninės sustojo karieta ir iš jos išlipo grafienė. Kaip visada išsipusčiusi XVIII amžiaus rūbais. Ji pradarė duris ir pasuko link antro aukšto, kur ir buvo Eva. O toji jau laukė su lagaminėliu prie savo palatos durų. Grafienė nusišypsojo Evai ir paėmė ją už rankos.

- Sveika! Džiugu, kad apsigyvensi pas mane. Tikriausiai jau girdėjai, kad Ročesteris irgi greit atvyks pas mane?- pradėjo grafienė.

- Žinau, pussesere. Ten jis tęs mano gydymą.

Jos abi pamažu nulipo laiptais. Grafienė nusprendė dar trumpam užsukti pas Ročesterį, o Evai liepė eiti į karietą.

- Laba diena, daktare Ročesteri.- meiliai prakalbo Nikolė vos įžengusi į jo kabinetą.

- Laba diena, grafiene. Tai Evos atvykote?

- Taip. Mes jau išvažiuojame. Norėjau paklausti kada prisistatysite pas mane? Matot po dviejų savaičių rengiu puotą, atvyks vienas labai garbingas svečias ir norėjau, kad dalyvautumėte joje.

- Na... Manau rytoj...- jis parodė į savo penkis lagaminus.- Čia dar tik pusė viso mano turto. Knygos daug vietos užima... Tada tarkime, kad rytoj ryte aš atvyksiu.

- Puiku, Ročesteri! Pasiųsiu karietą tau atvežti apie pusę dvylikos.

- Dėkoju, grafiene, už tokį rūpestį.- Ročesteris nusilenkė grafienei ir vėl pradėjo tvarkytis.

Grafienė jo nebetrukdė ir išėjo. Ji su Eva išvyko į rūmus. O Ročesteris visą dieną dėjo knygas į lagaminus ir rengėsi vakarienei su Viviana.

Laikrodžiai ėmė mušti 10 valandą vakaro. Viviana susišukavo plaukus, šiek tiek apsiprausė, kad darbo bjaurumas netrukdytų vakarienei ir išėjo pas Ročesterį.

Atidariusi duris labai nustebo, nes kabineto lentynos buvo šluote iššluotos, o stalas... Stalas buvo padengtas balta staltiese, ant jos degė penkios gražios žvakės, taip pat stovėjo vyno butelis, taurės, o už stalo Ročesteris. Jis buvo pasikeitęs: visada surišti plaukai dabar buvo palaidi ir idealiai sušukuoti, veidas dailiai papudruotas balta pudra, kuri slėpė viską ko nereikėjo matyti Vivianai, ir kaip nekeista buvo šiek tiek pasidažęs lūpas tais savo ryškiai raudonais dažais. Taip jis atrodė visiškai nepanašus į sifilitiką, atvirkščiai, jis atrodė labai gražus. Viviana negalėjo atsigėrėti kaip palaidi juodi plaukai, balta kaip porcelianas oda ir raudonos lūpos išryškina jo kaštonines akis.

- Prašau sėstis, Viviana. Greit atneš mūsų vakarienę. Beje labai brangią ir egzotišką.- Ročesteris pradėjo dar meiliau kalbėti kai Viviana atsisėdo.- Agnesė mums verda ypatingą vakarienę.

- Įdomu ką?- susidomėjo Viviana.

- Na, tikrai ne tą supelijusią duoną, surūgusį pieną ar kokią putrą, kuriuos kasdien matai ligonius valgant. Aš kaip ligoninės daktaras gaunu geresnę vakarienę negu pati grafienė Nikolė.

Ročesteris paėmė vyno butelį ir ėmė pilstyti į taures.

- Galbūt neverta klausti, bet... Kodėl ligonius taip prastai maitinate?- Viviana tikėjosi išgauti įdomios informacijos.

- Matai...- Ročesteris padavė taurę Vivianai, o pats išgėrė pusę taurės akimirksniu.- Man visai nerūpi tie ligoniai. Jiems pakanka ir to ką gauna. Jeigu aš jiems duočiau brangaus maisto, tai išeitume į bankrotą, nes vieni iš vis atsisako valgyti, kiti nori nors ir šūdo, bet kol pakelia ranką iki burnos, viskas jau būna ant žemės. Vienetai tokių, kurie gali normaliai ir savarankiškai pavalgyti. Jei gerai atsimenu dabar toks vienas tėra.