Sifilitikų ligoninė 2: Nauja pradžia (Sifilitikų ligoninė 2)

14.

Rytas išaušo ganėtinai greičiau nei abu įsivaizdavo. Žerardas atsibudo vos po kelių valandų miego ir pramerkęs skaudančias akis apsidairė. Tai buvo ne jo kabinetas. Galvą skėlė pusiau- vėl bus migrena. Ant stalo pamatė pypkę ir suprato, jog jam pagyrios nuo opijaus. Ir kurių galų reikėjo jam jo rūkyti?

Atsikėlęs susirado savo išmėtytus drabužius ir iš lėto ėmė rengtis. Ročesteris saldžiai miegojo ir nė nejuto, kad Žerardas jau atsikėlęs. Pastarasis miegodavo kiek širdis geisdavo ir amžinai vėluodavo pusryčių. Pasirodo šįryt Žerardui teks jį pridengti prieš grafienę Nikolę.

Žerardas apsirengė ir tyliai uždaręs Ročesterio duris paliko jo kambarį. Galva svaigo kaip niekada, bet jis įžengė į valgomąjį pasitempęs ir prisėdo prie stalo.

- Kur Ročesteris?- iškart paklausė Nikolė.

- Jam migrena, madam.- sumelavo Žerardas.

- Keista...- nusistebėjo grafienė.- Jis visada turi pasiteisinimą, bet niekaip jo neprigaunu. Norėčiau su juo pasikalbėti po pietų.

- Aš jam pranešiu.- prabilo Eva.

- Gerai, Eva...- Nikolė buvo kaip niekad rami.

Pusryčiai praėjo taikiai be Ročesterio išsidirbinėjimų ir kalbų. Po jų Eva greitai nubėgo prie Ročesterio kambario ir pabeldė, bet niekas neatidarė. Dar kiek palaukusi ir vedama smalsumo ji pradarė duris, kurios buvo neužrakintos. Keista. Tačiau ji įžengė vidun ir ką rado- Ročesteris miegojo. Eva priėjo prie jo ir papurtė. Pastarasis staiga pramerkė akis ir išvydo Evą.

- Ką tu čia veiki, Eva- užkimusiu balsu ištarė.

- Žerardas sakė tau migrena...?

- Aaa... taip...- Ročesteris prisiminė vakar naktį ir Žerardo melą.- Taip. Užtat ir užmigau. Ar ko nors reikia?

- Grafienė nori su tavimi pasikalbėti po pietų. Ji buvo įtartinai rami.

- Rami sakai?- Ročesteris pakilo iš lovos ir atsisėdo prie stalo.- Tuomet nieko gero nelauk iš jos.

- Ir aš taip manau. Nežinau, kodėl jai prireikė tavęs, bet pasiruošk, kad ir kas bebūtų.

- Aišku.- Ročesteris įsipylė vyno į taurę ir atsigėrė.- Geriausi pusryčiai.

- Geriau būk blaivus prieš einant pas ją!

- Nesirūpink...- Ročesteris pavartė akis.- Šiek tiek vyno nepakenks, nes pokalbiai su ja visada būna sudėtingi.

Eva irgi pavartė akis ir paliko jo kambarį. Ročesteris susišukavo plaukus ir juos susirišo. Apsirengė švariais rūbais ir prisėdo prie stalo. Ko Nikolei reikia iš jo? Nejaugi ji jau žino apie viską?

Pietų Ročesteris nevalgė, bet apie pirmą valandą dienos nuėjo į Nikolės apartamentus. Pasibeldė ir išgirdęs jos leidimą- įėjo. Nikolė stovėjo rimta veido išraiška prie stalo ir žiūrėjo į Ročesterį. Šis priėjo artyn ir nusilenkė.

- Kokiu klausimu būsiu iškviestas, madam?- kaip įmanoma ramiau ištarė Ročesteris.

- Ročesteri, nevyniosiu į vatą.- pradėjo Nikolė.- Aš viską žinau.

- Kaip tai viską? Ką?- apsimetė kvailiu Ročesteris.

- Viviana, viską pasakė man, Ročesteri.- Nikolė susinėrė rankas ant krūtinės.- Žinoma, ji beprotė ir ja niekas netikės, bet... Turiu pasiūlymą.

- Pasiūlymą?- Ročesteris kiek atsikvėpė.

- Taip...- nutęsė grafienė.- Niekam nieko nesakę išvykstame šįvakar į Italiją. O vėliau bus matyti kur. Tačiau čia niekada nebegrįšime. Ar sutinki su tuo?

Sutikti išvykti amžiams niekam nieko nesakius ir daugiau niekada nebegrįžti į Prancūziją? Bet išnešti sveiką kailį? Ročesteris sutriko. Kurį laiką jis tylėjo, bet po kelių minučių prabilo...

- Gerai, Nikole, mes išvyksim šįvakar....- liūdnai tarė Ročesteris.

- Puiku. Jokių daiktų neimk, išskyrus kas svarbiausia ir niekam nieko neprasitaręs lauk manęs arklidėse prie karietos.

Eva... Žerardas... Bazilis.... Jis daugiau neikada jų nepamatys... Ročesteris nusilenkė ir išskubėjo atgal į savo kambarį. Pirmiausia išsitraukė mažytį lagaminėlį, į kurį sugrūdo kelis komplektus rūbų, šukus, kaspinus ir savo ypatingųjų vaistų buteliuką. Pasigamins jų Italijoje... ar kur vešis jį grafienė. Išvykti niekam nieko nesakius- jis neketino. Jis privalėjo palikti savo receptą kažkas, kas tęstų jo darbą.

Ilgai kankinosi Ročesteris kam gi atiduoti receptą... Evai ar Žerardui. Tai buvo didžiausia kančia jo gyvenime: kuris vertas amžinojo gyvenimo? Ir kurį dar gali pamatyti ateityje?... tolimoje ateityje...

Ročesteris po kelių valandų apsidairęs ar niekas nemato nuskubėjo tekinas į ligoninę pas... Žerardą. Jo neradęs net nudžiugo. Jis griebė plunksną ir popieriaus lapelį.

Žerardai,

Kad ir kas nutiktų, ieškok manęs „Sifilitikų ligoninėje". Ne dabar. Ne po dvidešimties metų, bet po... 200 metų. Palieku tai, kas tau padės mane rasti. Ne, aš nesu beprotis. Mes susitiksime po daugiau nei 200 metų, tik sek mano nuorodas.

Myliu tave,

Ročesteris

Raštelį ir recepto ingredientus padėjo ant jo rašomojo stalo ir išbėgo atgal į rūmus. Jis užsirakino savo kambaryje ir girdėjo kaip Eva kelis kartus beldėsi, bet jos neįsileido. Ach, Eva, ji net nežino, jog dabar šitie rūmai priklausys jai ir tik jai. O kur dės Vivianą niekas nežino? Jai vienaip ar kitaip nedaug liko. Greičiausiai ją uždarys į beprotnamį iki gyvenimo galo. Oi vargšė Eva, kaip ji gyvens be jo vaistų? Ji taip pat mirs.... Ročesterio mintis skrodė ateities vaizdiniai, kuriuose nebuvo nei Evos, nei Bazilio ir nei Vivianos. Bet Žerardas jį ras atėjus tinkamam momentui. Jis tuo tikėjo. Bent jau bandė save tuo guosti. Vakaras neišvengiamai artėjo, o Ročesterio skruostais ritosi ašaros. Ir kokiai gi avantiūrai pasirašė, kad ištemptų sveiką kailį... Grafienė ir jis. Vieni du keliaus į Italiją. O kur vėliau niekas nežino.

Vidurnaktis atėjo labai greitai, nepaisant kaip Ročesteris jo nelaukė. Pirmą kartą gyvenime nelaukė nakties. Ir kam Žerardui parašė, kad myli jį.? Netrukus pamatė kaip po durimis įslydo raštelis. Jame grafienės rašysena buvo parašyta, jog ateitų į arklides.

Ročesteris pasiėmė savo lagaminėlį ir tyliai uždarė duris. Kaip Eva gyvens likusį gyvenimą nežinodama kur jie išvyko ir kodėl? Ji kankins save klausimais diena iš dienos kol išprotės. Ročesteris norėjo lėkti į jos kambarį, bet susilaikė. Jis greitai apsižvalgė ar niekas jo nemato ir patraukė į arklides.Ten jau laukė Nikolė ir jos arklininkas. Ji įlipo į karietą, Ročesteris pasekė ir uždarė dureles. Karieta kvepėjo jazminais- Nikolės kvepalais.

Karieta pajudėjo ir Ročesteris nubraukė ašarą.

- Neverk.- tarė Nikolė.- Dar man padėkosi.

- Tikiuosi ta diena niekada neišauš...

Ročesteris žiūrėjo pro langą į naktinį dangų ir klausėsi arklių kanopų bildesio į žvyruotą kelią. Dabar prasideda naujas jo gyvenimas. Kuriame nebus jo mylimųjų. Bus tik jis ir Nikolė.

Šiame beribiame pasaulyje ką tik mirė visos viltys ir svajonės.

PRADĖTA: 2010-01-09

BAIGTA: 2022-06-18