Ailas

6.

- Visiškai nesvarbu, su tavimi ar be tavęs, mes išsikraustome. Tėtis jau pakeliui, todėl greičiau susirink daiktus, nes čia nebegrįšime, - pro sukąstus dantis iškošė Darkas, tikėdamasis, kad tai bus kivirčo su broliu pabaiga.

- Aš niekur nevažiuosiu, ypač su tuo vyru, - pakeltu balso tonu atkirto Delanas, nesiruošiantis pasiduoti. - Jis išėjo, kai man buvo viso labo ketveri, ir dabar vaidina tėvą? Kur jis buvo, kai man jo reikėjo? Kur?!

Berniukas priminė Darkui ir patyčias mokykloje, ir kaulų lūžius treniruočių, kurių reikalavo vyras, metu, ir tėvo pamirštus gimtadienius bei pažadus aplankyti. Delanas nesiruošė atleisti jį palikusiam žmogui, priešingai, daugiau nebenorėjo jo sutikti. Tuo metu Darkas nekantravo vėl pamatyti tėvą. Tamsiaplaukis buvo pasirengęs atleisti vyrui už bet kokį nusižengimą, kad tik gautų galimybę dar kartą stipriai apkabinti savo autoritetą. Skirtingai į situaciją, kurioje atsidūrė, žiūrintys vaikai apsistumdė. 

Elidas, vyriausias iš trijų brolių, stebėjęs kivirčą iš šalies, pasistengė išskirti ir sutaikyti besipykstančius jaunėlius. Tikėjosi, kad priminus mamos nuolat kartojamus žodžius vaikai susipras, atsiprašę vienas kito susitaikys. Deja, išgirdę frazę „Šeima gali būti ne tik kraujas, tai ir atsidavimas, rūpestis, meilė", broliai kibo vienas kitam į atlapus. Nei Elidui, nei berniukų mamai nepavyko sulaikyti kartais lyg tikri dvyniai besielgiančių vaikų. Jiedu atšoko vienas nuo kito tarsi aplieti verdančiu vandeniu tik tada, kai stipriai durimis trenkęs augalotas vyras atsikrenkštė.

Už priešininką metais vyresnis Darkas vietoje mylimo tėvo apkabinimo sulaukė staigaus smūgio delnu per pakaušį. Nuo smūgio berniukas, neišlaikęs pusiausvyros, skaudžiai žnektelėjo žemėn. Klūpėdamas ant kelių iš padilbų pažvelgė į jaunėlį, po to į kitais reikalais užsiėmusį tėvą ir šalin pasitraukusį Elidą. Mintyse išvadino brolį bailiu, patempęs lūpą nusivaipė iš išsigandusio jaunėlio, įsispitrėjo į tėvą pro akis dengiančius tamsius plaukus. Vyras, pačiupęs už peties dešimtmetį Delaną, stipriai jį papurtė. Akimirką vaikui pasirodė, kad smegenys ištekės per nosį, vėliau suprato - tai ne smegenys, o kraujas. Rankove karštą skystį valančiam broliui servetėlių padavęs Elidas sulaukė pikto tėvo žvilgsnio. Buvo tiek daug žodžių, kuriuos vaikinas norėjo pasakyti, tiek daug klausimų, į kuriuos paprasčiausiai nebuvo atsakymų, kad jis nusprendė patylėti. Ir vėl. Nusivylęs tėvu, savimi bei kūne nenorinčia likti bailia širdimi Elidas priėmė sprendimą. 

- Kartais taip geriau, - pakuždomis tikino save jaunuolis. - Kartais geriau tylėti ir laukti tinkamos akimirkos, nepuolant alkanam monstrui į nasrus.

Vaikinas žinojo gerokai daugiau, nei galėjo pasakyti broliams ar mama vadinamai moteriai. Prieš dešimt metų jis matė tai, ko joks šešiametis neturėtų, girdėjo žodžius, po kurių pasikeitė daugybė gyvenimų, sužinojo kodą, dėl kurio kaltės žuvo ir dar žus beprotiškai daug žmonių. Beprotiškai daug nekaltų, niekuo šiame kare dėl patį savininką ėdančios galios dėtų žmonių. Jaunuolis svarstė galimybę pasiaukoti - pasinaudojus turimomis žiniomis, tėvo priešų sąrašu, potencialių slaptaviečių žemėlapiais ir žinomais kodais rasti tai, ko ieško tėvo komanda. Išlaisvinti nesustabdomą jėgą bei ją nukreipti prieš artimiausius žmones. 

Pasibjaurėjimo kupinu žvilgsniu peržvelgęs tvarkingus namus Ilis, vaikų tėvas ir žemo ūgio gražuolės sutuoktinis, liepė berniukams susirinkti daiktus ir kantriai laukti jo mašinoje - vyras šį bei tą turėjo pasiimti iš mylimosios. Tačiau nei vienas iš trijų būsimų vyrų nesiruošė palikti mamos vienos su smurtaujančiu tėvu. Keliais dideliais žingsniais moteris įveikė atstumą iki komodos, iš užrakinto stalčiaus ištraukė vidutinio dydžio dėžutę ir be papildomų preliudijų įteikė ją Iliui.

- Pasiimk, viską pasiimk! Aš atiduodu tau savo ir savo tėvų viso gyvenimo nuopelnus, - piktas moters balsas nuskambėjo keturių kambarių bute, kuriame vyravo penkių žmonių garsus alsavimas. - Pasiimk viską, kas tau reikalinga, tik berniukus palik čia, jie nenusipelnė gyvenimo su tokiu žvėrimi kaip tu.

Atvėręs dėžutę vyras skubiai peržvelgė mažų stiklinių rutuliukų kolekciją, kurių išlankstomoje dėžutėje buvo veik trisdešimt. Jie tik atrodė lyg iš stiklo, iš tiesų juose tyvuliavo pati mirtis. Jis žinojo, kiek rutuliukų turėjo gulėti atskiruose mažuose skyreliuose. Trūko tik vieno - paties svarbiausio, ypatingiausio, kabėjusio ant Amajos kaklo. Vyras, grubiai uždaręs dėžutės dangtį, šūktelėjo trims didelėmis akimis veiksmą stebintiems nepilnamečiams įsakymą tučtuojau žingsniuoti laukan ir sėsti į neužrakintą automobilį. Žengęs žingsnį arčiau Amajos, čiupo už ant žmonos kaklo kabėjusio pakabuko ir nutraukė sidabrinę grandinėlę. Klyktelėjusi moteris norėjo atsitraukti, tačiau nugara atsirėmė į sieną. Nebebuvo, kur bėgti. Nusprendusi bent jau pamėginti numaldyti žvėries akimis į ją žvelgiantį vyrą, Amaja prabilo tyliu balsu:

- Ili, nereikia, nebausk savo paties vaikų dėl klaidų, kurias padariau aš. Prisiekiu, pasirūpinsiu jais, Elidą užauginsiu kaip savo sūnų, net jei jis ir yra pirmosios tavo žmonos, - daili moteris tiesiogine to žodžio prasme maldavo savo vyro pasigailėjimo, kurio, deja, jai nebuvo lemta sulaukti. Ji beprotiškai bijojo, kad trečiu sūnumi tapęs berniukas dar kartą taps moters, į kurią kreipėsi mamos vardu, žudynių liudininku. 

Vyras, regis, nė neišgirdo kadaise mylima vadintos moters žodžių. Kelias akimirkas Ilis su plačia šypsena veide žvelgė į dešiniosios rankos delne ramiai gulintį iš pažiūros pigų, bevertį papuošalą. Tikrąją jo vertę žinojo tik jis pats ir Amaja.

- Aš nepykau, kai po eilinio mudviejų kivirčo tu su vaikais išvažiavai, nepykau, kai pareikalavai skyrybų, nepykau net tada, kai nusprendei viena auginti mano sūnus, - plati šypsena ir kairioji ranka, paslėpta už nugaros, gąsdino šviesiaplaukę. 

Supratusi, kad beširdžio vyro nesugraudins nė jo paties vaikų ašaros, gražuolė pakreipė galvą į šoną, pažvelgė į tris savo sūnus, kiekvienam iš jų pažvelgė į akis ir tvirtu balsu ištarė „myliu jus". Netikėtas rankos judesys ir kraupiai taiklus šūvis tiesiai į smilkinį - štai, ko prireikė, kad Amajos kūnas iš lėto nuslinktų siena žemyn. Sužeistos moters akys pamažu užsimerkė, lūpos atvėso, dar šiltas kraujas paslėpė paskutiniąsias ašaras. Ji daugiau nieko nebepamatys ir nebepabučiuos... 

- Štai, koks jis. Štai, kaip atrodo tavo autoritetas, tikro vyro pavyzdys, - apmirusios Elido lūpos sukuždėjo Darkui į ausį. - Kruvinomis rankomis, tuščia krūtine, juodomis mintimis...

Darkas pasipurtė - šitokio tėvo poelgio  nebūtų nė baisiausiame košmare susapnavęs. Delanas prisiglaudė prie Elido krūtinės. Berniukas nujautė, kad iš Ilio negalima tikėtis nieko gero, tačiau mamos mirtis jam prilygo pasaulio pabaigai. Šešiolikmetis Elidas glaudė brolį arčiau savęs. Šis skausmas jam jau buvo pažįstamas, tik nebūtų pamanęs, kad teks dar kartą tai išgyventi. 

Iš pradžių senyvo amžiaus Hoko tėvai, be ginčų ar priekaištų sutikę daryti viską, ko Ilis reikalavo, buvo panardinti į ryklių akvariumą. Tada Nova, sulaukusi baisaus grasinimo prarasti šeimą atstojančius draugus ir slapta mylėtą vyrą, buvo išskirta su sūnumi. Vėliau buvusio Ofigo agento Flavo šeimos skerdynės jų namuose, kurių neišgyveno net du mažamečiai vaikai. Berniukas buvo vos šešerių, mergytė vos gimusi, - mąstė Elidas. - O dabar dar ir kulka į mylimosios kaktą. Tai nesibaigs gerai... 

- Adromas, mano brangusis adromas pagaliau su manimi, - vėl ir vėl kartojo vyras, glausdamas prie krūtinės ne tris savo sūnus, o mažą akmenuką. Žvelgdamas į kitapus lango stypsančią žmogystą kraupiai išsišiepė. - Žaidimas prasideda, mielieji, greičiau slėpkitės...

A. Ž.
Ar pastebėjote? Tai jau penktoji Ailo dalis! Labai ačiū visiems skaitantiems ♥️