Ailas

4.

- Ne! Ne, tėveli! - klykė penkiametis, tvirtai įsikibęs į besiruošiančio išeiti tėvo koją.

Tarp mažų pirštukų suspausta medžiaga nebebuvo tobulai išlyginta, kas nepatiko kelnių savininkui. Susiraukęs Hokas iš viršaus pažvelgė į sūnų, klykiantį nesavu balsu. Visi namai aidėjo nuo berniuko sielos pagalbos šauksmo. Riksmas virpino širdį, tačiau ne šią - išsikraustantis tėvas ir taip buvo pavargęs, sūnaus maldavimas nepalikti ir ašaros kėlė galvos skausmą. Vyras nusistebėjo, iš kur pas tokį mažą vaiką gali būti tokie geri plaučiai, o tada dar kartą pabandė ištrūkti iš tvirtų gniaužtų. Nepavykus sunkiai atsiduso. Regis, teks dar kartą, paskutinįjį kartą, prašyti kadaise mylėtos moters pagalbos...

- Naiča, patrauk jį nuo manęs, - vien lūpomis ištarė vyras savo žmonai.

Vos tik moteris vargais negalais atplėšė mažąjį Lokį nuo tėvo, vyras čiupo šalia durų stovėjusį pilnutėlį lagaminą ir išlėkė laukan, palikęs šeimą vis dar aidinčiuose nuo vaiko klyksmo namuose. Viena ranka brūkštelėjęs per žele suteptus plaukus nusišypsojo - jo tobulas gyvenimas pagaliau prasidėjo. Tuo metu Naiča stengėsi nuraminti sūnų, įtikinti, kad tėtis greitai grįš, tačiau šviesiaplaukis berniukas vis garsiau ir garsiau klykė. Vaikas girdėjo tėvų pokalbį, girdėjo tėvo prisipažinimą apie slapta sukurtą kitą šeimą, girdėjo, kaip šeimos galva pasakė nebenorintis turėti nieko bendro su Naiča. Jis puikiai žinojo, kas vyksta - Lokis viską suprato. Nors ir mažas, vaikis buvo protingas ne pagal savo amžių, ką lengvai pastebėdavo kiekvienas. Žingeidus berniukas, svajojęs tapti archeologu kaip jo tėvas, staiga neteko visų savo svajonių, autoriteto, šeimos... Ašarojantį berniuką prie krūtinės glaudžianti motina su kartėliu pagalvojo, kad jei jos sūnus būtų nors kiek naivesnis, ne toks sumanus, šios mažavertės dramos, kurios metu dužo mažo vaiko širdelė, nė nebūtų.

Regis, skausmo kupinas šauksmas sklido iki pat pragaro gelmių, tada, atsimušęs į kančių jūros dugną, kilo aukštyn, o iš dangaus aidu grįžo į namą, kuriame nuo jo virpėjo visi indai...

Spaudžiamas motinos glėbyje Lokis nė nejuto, kaip karštos ašaros ritosi nuo rėkimo paraudusiais skruostais. Svarbiausias žmogus jo gyvenime, jo pavyzdys, vyro figūra ir idealas išėjo, paliko juodu su mama vienus. Nusispjovė ant artimųjų, kuriuos, prisiekinėjo vyras, mylėjo beprotiškai. Pamiršo visus pažadus niekada neapleisti, visada likti šalia, padėti, kai prireiks. Sukūkčiojęs berniukas dar kartą sukliko. Šiurpus, skausmą ir baimę keliantis klyksmas užpildė visą po tėvo išėjimo likusią tuščią erdvę, suvirpino net pro šalį ėjusio senuko širdį. Puikiai suvokiantis, kad niekas nuo to nepasikeis, Lokis klyksmu išleido visas nuoskaudas iš savo kūno.  Ir taip agonijos kankinamą menką kūnelį pervėrė dar stipresnis skausmas, kai nuo klyksmo plyšo kairysis vaiko plautis.

- Jis negrįš, aš žinau, nebegrįš, jis meluoja! - baigiantis užkimti berniukas paskutinįjį kartą suriko, o tada prarado sąmonę.

Prisiminęs, kas nutiko prieš šešerius metus, Lokis silpnai papurtė galvą. Nevalia apie tai galvoti - eilinį kartą priminė sau.

Tėvas išėjo. Jo vietoje liko tik nesibaigiantis skausmas, kančia, abejingumas ir begarsis pagalbos prašymas. Niekas jo negirdi, niekas nesupranta, niekas negali suvokti, kodėl linksmas, mielas berniukas stumia tolyn nuo savęs visus žmones, bandančius prieiti arčiau. Aplinkiniai niekaip negali įminti mįslės, kodėl sumanus vaikis neišnaudoja savo proto galimybių moksluose. Visi stebėjosi, kad toks jaunas žmogus geba įžvelgti tiek daug tamsos šiame pasaulyje. Lokis nebandė atsakyti į nesibaigiančius klausimus iš pašalies - kvailo smalsumo, manė jis, neverta skatinti. Daugelis mamos pažįstamų tikino, kad atsivėrus ir priėmus pagalbą viskas išsispręs. Apie tai pagalvojęs Lokis kilstelėjo lūpų kamputį. Visi skundėsi jo atšiaurumu, nenoru pripažinti gerų norų iš šalies. Kita vertus, niekas ir nesistengė jam padėti. Visi buvo vedini asmeninės naudos, bet ne empatijos ir noro pagelbėti emociškai sugniuždytam vaikui.

Sėdėdamas ant kietos medinės kėdės direktoriaus kabinete berniukas laukė, kol mama atvyks iš darbo. Direktorius savo griežtu ir pykčio perpildytu žvilgsniu stengėsi išgręžti skylę jo kaktoje.

- Ilgai vėpsosi? - piktai paklausė Lokis, pavartydamas pilkšvai mėlynas savo akis.

- Vienaip ar kitaip, aš niekam niekada nepatikau. Naujokai nėra priimami išskėstomis rankomis absoliučiai niekur, o tai jau šešta mokykla, kurią pakeičiau, - balsu, kupinu kartėlio, atsakė į klasės auklėtojos užduotą klausimą, ar jis nebijo tapti klasės atstumtuoju dėl tokių išsišokimų.

Mėlynakis mokyklos ekskursijos į sostinę metu sukėlė tikrą šurmulį, kai, netikėtai atvėręs autobuso langą, pro jį iššoko lauk. Keli vairuotojai, išsigandę, kad gali sužeisti viduryje triukšmingos gatvės lakstantį vaiką, sukėlė avarijas, autobuso vairuotojas staiga sustojo, nustebintas drąsaus mokinio šuolio iš važiuojančios transporto priemonės, paskui sekusio kito autobuso vairuotojas nespėjo sureaguoti, todėl įvyko dar vienas nemenkas susidūrimas, kurio metu nukentėjo ir mokiniai, ir mokytojai.

Kabinetan įlėkusi moteris uždususi vos kvėpavo. Paglosčiusi šviesius sūnaus plaukus pasibučiavo su kitoje stalo pusėje sėdinčiu vyru ir pareikalavo sūnaus pasiaiškinti, kodėl pasielgė taip beatodairiškai. Susirūpinimo Naičos veide neliko greičiau nei pavasarinio sniego, jo vietą užėmė pyktis bei nusivylimas. Išgirdusi Lokio pasakojimą apie tai, kaip jis pamatė Hoką ir bandė vytis, klasės auklėtoja sunkiai atsidususi apleido kambarį, prieš tai sukuždėjusi kažką panašaus į „šiam vaikigaliui tikrai reikia pasigydyti.” Į tai berniukas tik pavartė akis - kas ši moteris tokia, kad spręstų, ko jam reikia? Viskas, ko visąlaik iš tiesų reikėjo ir trūko, buvo šeima. Juk po tėvo išėjimo net gimdytoja pamiršo apie jį...

- Aš jį mačiau! Jis ėjo priešinga gatvės puse, prisiekiu, mačiau jį...

- Tai jau nebe pirmas kartas, kai dėl seniai mirusio tėvo vaiduoklio vaikymosi mokykla patiria didžiulius nuostolius. Šiandien dėl tavo kaltės buvo sunkiai sužalotas net tuzinas vaikų, nepataisomai sugadinti abu mokyklos autobusai, trys iš šešių mokytojų atsisakė lydėti mokinius į ekskursijas, jei tu važiuosi kartu. Ką apie tai ruošiesi pasakyti, kaip pasiteisinsi?

- Aš jį mačiau, mano tėvas ten buvo, tikrai! - pratrūkęs apsipylė ašaromis Lokis. Kodėl niekas juo netiki?

Apsiašarojusį, iš susierzinimo, kad niekas juo netiki ir yra niekam neįdomus virpantį berniuką motina išsiuntė namo. Nusprendė, kad geriausia bausmė sūnui bus ėjimas namo pėstute, nors pati puikiai suprato - blondinas žygiuos namo mažiausiai tris valandas. Lokiui tiko tokia bausmė, jis net neprieštaravo. Vaikui reikėjo nurimti, daug ką apgalvoti, galbūt net išsiverkti, pasivaikščiojimas tam puikiai tiks.

Priėjęs prie durų Lokis dar išgirdo direktorių sakant:

- Naiča, daryk ką nors. Negaliu visą laiką jo dangstyti tik todėl, kad jis mano mylimosios sūnus... Tai paskutinysis kartas.

- Niekas niekada neliepė tau lįsti į dar šiltą ištekėjusios moters lovą, - išeidamas piktai ir pakankamai garsiai, kad kabinete buvę žmonės išgirstų, sukuždėjo Lokis, o tada taip trenkė durimis, kad šios išvirto.

- Velniop juos visus, - nusprendė Lokis. - ir be jų surasiu bei atkeršysiu tėvui.